Avangardas (pranc. avant-garde – priekyje einanti sargyba) yra eksperimentinė, radikali arba tiesiog netradicinė meno išraiška, kreipianti dėmesį į socialinius kultūros ir visuomenės veiksnius2. Išsivystė kaip priešprieša įsigalėjusiom tradicinėm meno formom ir kaip įšūkis įprastam meno estetikos suvokimui. Pirmą kartą terminas „avangardas” pritaikytas menui buvo 1825-aisiais, kai mąstytojas, socializmo pranašas Henris de Saint-Simonas (1760-1825) savo knygoje3 rašė, jog menininkai bus intelektualinės revoliucijos vedliai (avangardai), nes meno galia yra pati efektyviausia” (1825, p. 341). Jis tikėjo menu kaip socialine jėga, o menininkus su mokslininkais ir industrialistais matė kaip naujos visuomenės lyderius. Avangardo meno vystymosi pradžia galima laikyti XIX-ojo amžiaus 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių dailininkų Gustave Courbeto (1819- 1877), Édouard Maneto (1832-1883) ir Camille Pissaro (1830-1903) tapybą. 1863-iaisiais metais jų darbai Paryžiaus meno kritikų buvo pripažinti neatitinkantys jų konservatyvaus skonio ir buvo nepriimti į Paryžiaus meno galerijas. Iškart po to šie trys menininkai surengė savo parodų seriją po Paryžių, pritraukdami tūkstančius naują meno išraišką pripažįstančių meno mėgėjų ir profesionalų. Šis veiksmas tapo tam tikra maišto forma, kuri persidavė į kitus menus ir gyvavo pusantro amžiaus. Avangardo sąvoka tapo progreso ir inovacijos simboliu4. Pasak Kordic (1972, p. 22), Avangardo menininkai trumpai galėtų būti apibūdinami kaip žmonės vystantys šviežias ir stebinančias idėjas mene. Avangardas pasireiškė abstraktumu, meno kūrinio savarankiškumu ir didele laisve bei atsakomybe interpretatoriui. Vėliau avangardas kaip stilistika galų gale pasireiškė visose meno formose, taip pat literatūroje, šokyje ir pop kultūroje, išsivystė avangardo judėjimai – dadaizmas, konstruktyvizmas, futurizmas, kubizmas. 

Avangardo muzikos apraiškų galima rasti jau pačioje XX-ojo amžiaus pradžioje, kai Arnold Schoenbergas (1874-1951) pradėjo eksperimentuoti kompozicijas remdamasis dvylikatone sistema, tačiau kaip stilius avangardas susiformavo po antrojo pasaulinio karo. Prie to ženkliai prisidėjo ir patobulėjusios technologijos, ypač patobulėję eletroninės muzikos kūrybos įrankiai bei pasikeitęs muzikos kūrybos suvokimas. Kompozitoriai Johnas Cage’as, Karlheinzas Stockhausenas, Harris Partchas (1901-1974) kuria kompozicijas, kurių konceptas dažnai pasirodo svarbesnis už patį muzikinį rezultatą, tačiau dažnai šie kūriniai iškelia svarbius egzistencinius ir muzikos filosofijos klausimus bei priverčia muziką suprasti naujomis juslėmis. Antroje XX-ojo amžiaus pusėje atsiranda vis daugiau avangardo muzikos apraiškų išbandančių klausytojus: konservatyvesnius melomanus tai dažnai piktina, atviresnius naujovėms stebina genialumu ir muzikinių formų įvairove. 1952-aisiais metais Johnas Cage’as sukuria ikoninę avangardo kompoziciją 4’33, kurios metu solistas iš instrumento neišleidžia nė garso, o „muzika” susidaro iš publikos kosėjimo, krenkštimo, kėdžių stumdymo, kvėpavimo, ventiliatoriaus ūžimo bei kitų natūralių aplinkos garsų. Harris Partchas, pritrūkęs garso spalvų oktavoje sukuria 43-jų tonų dermę ir jai pritaikytus instrumentus – Quadrangularis Reversum ir Chromelodeon. 1995-aisiais įvyksta Karlheinzo Stockhauseno Helikopter-Streichquartett kūrinio premjera, kuris atliekamas kvartetui išsiskirsčius po atskirai skrendančius sraigtasparnius, grojant tremolo faktūrą ir stengiantis susilieti su sraigtasparnių skleidžiamais garsais. Didelę įtaką avangardo muzikai turėjo ir elektroninė muzika. Po antrojo pasaulinio karo sparčiai populiarėjo elektroniniu būdu išgaunamas garsynas ir juo paremtos kompozicijos, ypač prie to prisidėjo K. Stockhausenas, kuris nuo 1950-ųjų pasinėrė į šią naują muzikos sritį, kurdamas naujus elektroninius instrumentus ir juos naudodamas savo kūryboje5. 

Avangardas stipriai paveikė ir džiazo muziką. Septintajame dešimtmetyje atlikėjai Ornette Colemanas, Sun Ra, Albertas Ayleris (1936-1970), Archie Sheppas (1937), Johnas Coltrane’as ir Miles Davis (1926-1991) norėjo išsilaisvinti iš varžančių džiazo muzikos rėmų ir pradėjo kurti muziką, kurioje dažnai išnyksta riba tarp rašytinės ir improvizuotos medžiagos, harmonija ir ritmas įgauna naują prasmę, vis daugiau elementų imama ne iš džiazo muzikos, nyksta džiazo muzikoje vyravusi atlikėjų hierarchija arba vaidmenų pasiskirstymas, eksperimentuojama ieškant naujų struktūrinių konstruktų ir išraiškos formų muzikoje. Viena svarbiausių organizacijų dariusi stiprią įtaką avangardinės muzikos tolesniam formavimuisi buvo Association for the Advancement of Creative Musicians (AACM), atsiradusi 1965-aisiais metais Čikagoje, taip pat ir šiek tiek vėliau iš jos susiformavęs Chicago Art Ensemble. Ši bendruomenė užsiėmė plačiu avangardinės muzikos propagavimu, edukacinės muzikinės veiklos organizavimu ir praktiniu šio žanro plėtojimu eksperimentuojant muzikos formomis, netradiciniais muzikos užrašymo ir skaitymo būdais, plečiant žanro ribas, jungiant avangardinę, klasikinę bei pasaulio muziką. AACM pritraukė daug jaunosios kartos džiazo ir creative music kūrėjų, kuriem tai buvo puiki terpė vystant savo individualumą, ieškant originalios muzikinės kalbos. AACM bendruomenė ir Chicago Art Ensemble atmetė bet kokius stilistinius kriterijus iškeldami muzikos intelektualumą ir atlikėjo kūrybiškumą kaip svarbiausias muzikos sudedamasias dalis, taip sukurdami labai specifinę muzikos nišą. Bėgant laikui šios bendruomenės išugdė daug svarbių muzikinių figūrų, viena kurių – Anthony Braxtonas – labai greitai pritapęs avangardinio meno kūrėjų gretose ir tapęs viena produktyviausių ir įdomiausių asmenybių. 

Kristupas Gikas

Šaltiniai:

2. en.wikipedia.org/wiki/Avant-garde;
3. Claude Henri de Saint-Simon, Opinions littéraires, philosophiques et industrielles, Paris, Galerie de Bossange- Père, 1825;
4. Angie Kordic, Silka P, E. Martinique and Natalie P.Understanding the Significance of Avant-garde (2016);  5.en.wikipedia.org/wiki/Karlheinz_Stockhausen#CITEREFStockhausen_Texte