Džiazo ir akademinės eksperimentinės muzikos sąveikos 

Džiazo ir klasikinės muzikos tiesioginis sąveikavimas prasidėjo trečiajame XX-ojo amžiaus dešimtmetyje simfoninio džiazo (angl. orchestral jazz) formoje – toks dviejų skirtingų žanrų jungimasis, vadinamas fusion. Vietoje nusistovėjusio džiazo skambesio: sinkopuoto ritmo, blue notesar įprastų akordų slinkčių bei perstatymų, atsiranda kitų priemonių įvairovė: dronai, ostinato, vampai, impresionistinės harmonijos, banguoti ritmai, rapsodiški interliudai, šaižus garsynas ir kiti garsiniai efektai (Taruskin7, 2009, p. 599). Po antrojo pasaulinio karo klasikinė ir džiazo muzika evoliucionavo panašiai, abiejų žanrų atlikėjai ieškojo naujų formų, naujų alternatyvių muzikinės išraiškos būdų, kartais inovatyvias idėjas skolinantis vieniems iš kitų. Rašytojas ir muzikologas Grahamas Lockas savo knygoje teigia, jog žymūs ankstyvieji biboperiai, tokie kaip Charlis Parkeris (1920-1955), Thelonious Monkas (1917-1982), Maxas Roachas (1924-2007) godžiai klausėsi moderniųjų kompozitorių Igorio Stravinskio (1882-1971) ir Dmitrijaus Shostakovichiaus (1906- 1975), o taip pat daug Europos kompozitorių buvo įkvėpti džiazo meistrų grojimo (1988, p. 93). Taigi, keitimasis idėjomis tarp klasikinės muzikos ir džiazo buvo ir yra vienas iš efektyvių būdų įnešti į kūrybą šviežių struktūrinių elementų. Muzikologas K. T. Fullertonas (1985) savo disertacijoje8 (2018, p. 14) teigia jog tiek klasikinė avangardinė muzika, tiek avangardinis džiazas yra į procesą orientuota muzika, kurioje svarbus kiekvienas kūrybinis impulsas ir intuityvumo ekspresija, noras eksperimentuoti bei tyrinėti gilesnius muzikos klodus, išsilaisvinant iš tradicijos suvaržymų. Prasidedant šeštajam dešimtmečiui ieškant aktualesnės išraiškos būdų klasikinės avangardo muzikos kompozitoriai, tokie kaip Miltonas Babbittas (1916-2011), Guntheris Schulleris (1925-2015), Johnas; Cage‘as savo kūryboje pradėjo adaptuopti džiazo muzikos technikas. Pavyzdžiui Johnas Cage’as pradėjo naudoti improvizaciją, techniką, naudotą nuo pačių pirmų muzikos apraiškų iki 19-ojo amžiaus, kai ją pakeitė tiksliai užrašyta muzika. Improvizacijos arba aleatorinės muzikos9 principu paremtą muziką kūrė ir Charles Ivesas, Johnas Cage’as, Karlheinzas Stockhausenas, Iannis Xenakis, Luciano Berio, suteikdami didesnę laisvę bei atsakomybę atlikėjui. Muzikologė Liesa Karen Norman savo disertacijoje10 naudoja terminą crossover musicians – muzikantai galintys laisvai laviruoti tarp dviejų ar daugiau muzikos žanrų, atradę balansą tarp intuityvios ir intelektualios kompozicijos. Tokiais muzikantais yra vadinami Cecile Tayloras, Keithas Jarrettas (1945) bei Anthony Braxtonas, visi įgiję klasikinės muzikos žinias jaunystėje, vėliau nagrinėję A. Schoenbergo, Albano Bergo (1885-1935), Antono Weberno (1883-1945), Bela Bartoko (1884-1945), Igorio Stravinsky (1882-1971), K. Stockhauseno ir J. Cage‘o muziką bei pritaikę ją savo kūryboje. 

Inspiracijų šaltinis tiek džiazo, tiek klasikos atlikėjams dažnai irgi būna tas pats, pvz.: Sun Ra domėjosi astrologija, paslaptingomis kosmoso jėgomis ir muzikos metafizika, tuo pačiu metu Johnas Cage’as buvo pasinėręs į dzenbudizmą ir permainų knygą (I Ching, kosmologiniai raštai), kas darė stiprią įtaką jų muzikos filosofijai bei garso organziavimui. 

Postmodernizme ir džiazas, ir klasikinė muzika buvo patraukti experimentavimo jungdami vis daugiau elementų, kaip elektronika, aleatorika, spiritualiniai elementai, meditacija ar kitų tautų muzika. Nors šie elementai buvo pritaikomi skirtingomis technikomis, tačiau šie du muzikos žanrai nebeturėjo tokių ryškių barjerų kaip anksčiau. Abu žanrai buvo pradėti vertinti pagal panašius standartus, nebeskirstant į „rimtąją” ar „pramoginę” muziką, nuo šiol abu žanrai buvo ir keisti, įdomūs, įtraukiantys ir žavintys. Taip pat avangardinio džiazo terminologija nebuvo specifinė ar atskirta nuo kitų stilių terminologijos, o panaši į tą, kurią naudojo šiuolaikinės klasikinės muzikos kūrėjai, tai atvėrė galimybes muzikantams gilintis vieniems į kitų muziką, ją atlikti ar pritaikyti savaip. Vienas iš avangardinio džiazo flagmanų Ornette’as Colemanas kūrė kompozicijas ir klasikinėms instrumentų sudėtims (pučiamųjų kvintetas Forms and sounds, 1967), taip pat styginių kvartetus bei gerai žinomą simfoninės muzikos daugiadalį kūrinį Skies of America, kurį atliko ir įrašė su Londono simfoniniu orkestru. Cecile Tayloras, įkvėptas Bela Bartoko, pradėjo savo kompozicijose pats naudoti vengrų tradicines melodijas, o jo kūrinys Cell walk for Celeste yra sėkmingiausias bandymas jungti šiuolaikinę klasikinę muziką su džiazo stiliumi. Albert Ayleris taip pat kūrė styginius kvartetus bei orkestrines kompozicijas ir taip pat sėkmingai laužė žanrinius barjerus koncertinėse programose atlikdamas savo, A. Shoenbergo, A. Weberno, J. Cage’o, O. Colemano ir J. Coltrane’o muziką. 

Šiais laikais muzikantai ir sąmoningai ir pasąmoningai yra veikiami visų muzikos stilių skambančių jų aplinkoje, ypač populiariosios muzikos, tai rodo ir dažnai klasikinių muzikantų daromi populiarios muzikos aranžuočių įrašai kaip būdas pasiekti platesnę auditoriją bei sumažinti atotrūkį tarp klasikinės ir populiariosios muzikos. Tokiu tikslu fleitininkas James Galway (1939) yra įrašęs daugybę albumų, tokių kaip Wind beaneath my wings, The pink panther, Songs for Annie. Taip pat klasikinis fleitininkas Jean-Pierre Rampalis (1922-2000) įrašė ir džiazinį skambesį turinčius albumus: G. Gershwino (1898-1937) aranžuotės albume Jean-Pierre Rampal plays Gershwin (1994), bei Claude Bollingo (1930) siuitos fleitai albume Suite For Flute And Jazz Piano (1975). 

Elektroninė muzika taip pat padarė didelę įtaką kitų stilių muzikos evoliucijai ir kūrybos metodams. Ypač tai pasijuto šiuolaikinėje klasikinėje muzikoje. Viena svarbiausių figūrų čia yra K. Stockhausenas, pats kūręs elektroninius instrumentus ir naudojęs juos savo kompozicijose bei Darmštato mokykla11, kurios narys jis buvo kartu su kitais avangardinę elektroninę muziką kūrusiais kompozitoriais – Johnu Cage’u, Pierre Boulezu, Luciano Berio, Mauricio Kageliu, Iannis Xenakis ir kt. 

Džiazo muzikos kūrėjai taip pat eksperimentavo su elektroninėmis technologijomis, ryškiausi to pavyzdžiai yra džiazo muzikantai Miles Davis, kuris septintojo dešimtmečio gale pradėjo eksperimentuoti džiazo muziką jungdamas su elektronine muzika, ko pasekoje gimė garsusis jo psichodelinio džiazo albumas Bitches Brew12 (1970), davęs pradžią džiazo ir elektroninės muzikos fusion’o bangai bei trimitininkas Jonas Hassellis (1937) įrašęs albumą Vernal Equinox13 (1977), kuriame susilieja tradicinė pasaulio muzika ir elektroniškai manipuliuojamas trimito garsas. 

Negalima neigti ir populiariosios muzikos įtakos nepopuliariems žanrams, tačiau ir muzikos meno nuosmukio dėl populiariosios kultūros antrojoje XX-ojo a. pusėje. Sofistikuotą kultūrą pradėjo stumti populiarioji. Dėl šių priežasčių klasikinių žanrų atlikimas ir edukacija turėjo pasikeisti ir vienas svarbiausių pokyčių buvo tai, jog naujų kartų muzikantų išsilavinimas turėjo aprėpti daugiau nei specializavimąsi viename žanre ar stiliuje. Ir tai atvertų daugiau galimybių kompozitoriams bei atlikėjams kurti naują klasikinės muzikos kanoną, kuris būtų atviresnis visiems aktualiems žanrams, tarp kurių džiazas ir avangardo muzika. Toks klasikos, džiazo ir kitų žanrų jungimasis atneštų daug naudos, įdomų klasikinės muzikos vystymąsi, solidų repertuaro augimą, naują garsyną ir negirdėtas akustines patirtis, išplėstines atlikimo technikas išsilaisvinimą iš nusistovėjusių muzikos taisyklių ir ribų, platesnės auditorijos susidomėjimą originaliu klasikos žanru, ir svarbiausia – universalesnius muzikos meno atstovus. 

Toks yra ir Anthony Braxtonas – muzikantas, kuriantis įvairiose muzikos disciplinose ir ieškantis naujų muzikinės išraiškos būdų jungiant skirtingas muzikos meno sritis. Sunku pasakyti kas padarė didžiausią įtaką šiam kompozitoriui, tačiau žiūrint į jo viso gyvenimo darbus, akivaizdu, jog žanrų ir priemonių įvairovė suformavo jį tokį universalų ir savitą koks jis yra dabar. 

Kristupas Gikas

Paaiškinimai ir šaltiniai:

6 Minorinis skambesys, kur buvo tikėtasi mažorinio.
7 Richard Taruskin – Music in the Early Twentieth Century: The Oxford History of Western Music. Oxford University Press; Revised ed. edition (July 27, 2009).
8 Kevin Todd Fullerton – Integrating the Postmodern Avant-Garde: Art Music(s) at the Intersection of Improvisation, University of Kansas, 2018 

9 (lot. alea ‘kauliukas’) – muzikos medžiagos tvarkymo būdas, paremtas atsitiktinumu.
10 Liesa Karen Norman – The respective influence of jazz and classical music on each other, the evolution of third stream and fusion and the effects thereof into the 21st century. University of British Columbia, 2002

11 Apibrėžia grupę kompozitorių, kurie nuo šeštojo dešimtmečio pradžios iki septintojo dešimtmečio pradžios dalyvavo Darmštato naujosios muzikos kursuose.
12 en.wikipedia.org/wiki/Bitches_Brew 

13 en.wikipedia.org/wiki/Vernal_Equinox_(album) 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.