Dalies menininkų kūrybinių jėgų epogėjus yra užkoduotas jauname amžiuje. Galima paminėti V. A. Mocartą, F. Šopeną. Į šią grupę įtraukčiau ir A. Skriabiną. Išskirtinis kūrybos turinys: veržimasis į lankstumą, poetiškumą, svajingumą, nulėmė tokius A. Skiabino kūrybos bruožus, kaip stiprus, nepertraukiamas vidinis judėjimas, nuotaikų priešpastatymas, impulsyvus emocionalumas, polėkis, laisvas “rubato“, aiški šviesi lyrika. Šie bruožai, itin ryškūs jo ankstyvojo kūrybos periodo fortepijoninėje muzikoje. Nepaisant to, kad čia jaučiama R. Šumano, P. Čaikovskio, A. Ledovo, o ypač F. Šopeno įtaka, kompozitoriaus stilius yra visiškai individualus ir naujas reiškinys fortepijoninės muzikos istorijoje.

Analizuojant kompozitoriaus fortepijoninę kūrybą, galima jausti, kad A. Skriabino asmenybėje jungiasi du talentai: kompozitoriaus ir atlikėjo. Kiekvienas jų, turi individualią muzikinę specifiką. Pavyzdžiui, atlikime, svarbią reikšmę įgauna instrumento pajautimas, fizinė jega ir ištvermė, o komponavime – bendras charakteris, kameriškumas. A. Skriabino muzika paremta kontrastais. Arba kuriama emocijomis, arba kompozitorius tarsi nepripažįsta vidinio pojūčio. To pasekoje atsiranda nepaprastos įtampos ir giliausios, beveik bejausmės ramybės momentai, o velesnėje kūryboje grandiozine ekstazė ir beribė palaima. Nuolat gretinama perregima faktūra ir ryškaus, galingo skambėjimo pavyzdžiai labiausiai atsiskleidžia, subtilioje, sudvasintoje lyrikoje, o kompozitoriui pavyksta pasiekti ypatingo tematinės medžiagos skaidrumo.

Skriabino atlikimas nuolat stebino subtiliu frazavimu, niuansais dinamikos sferoje, nematerialiu skambėjimu. Žinoma, pagrindinis dėmesys  skiriamas emocingam charakteriui. A. Skriabino jaunystės metų lyrikoje – didelė nuotaikų ivairovė, subtilus, vos juntamas liudesys ir švelnumas, gilaus vidinio susikaupimo momentai ir nerimo akimirkos. Net ir pats skaidriausias skambesys, nepalieka blyškaus įspūdžio.

Didelė dalis A. Skriabino kūrinių, apibūdinamų, kaip lyrinių, yra siauro faktūrinio diapazono ir išdėstyti gana kukliai. Dažnai sutinkamas keturbalsis išdėstymas, kurj kompozitorius naudoja viso kūrybinio kelio eigoje iki paskutinių opusų. A. Skriabinas nemėgsta kompaktinio išdėstymo (išskyrus ekstazinius momentus), todėl faktūra yra tars “pripildyta oro“. Daugiagarsiai akordai neskamba sunkiasvoriškai, kadangi garsai, prasmės atžvilgiu, nėra vienodi (viršutinis ir apatinis brūkšniai – melodiniai, viduriniai – harmoniniai). Kartais faktūra atrodo ypač lengva, dėka charakteringų pauzių.

Faktūros lengvumas siejasi su “skriabiniškuoju“ ritminiu judėjimu. Tai būdinga, ne tik lyriškąjai, bet ir emocinei A. Skriabino kūrybos pusei. Ekstazės, polėkio, vidinio susijaudinimo momentai, reikalauja stipresnio garsinio skambėjimo, kitų tembrų. Tačiau, visa tai, kompozitoriaus kūryboje neturi jokio dekoratyvumo. Tokiais atvejais, garsiose faktūrose, svarbesnis vaidmuo tenka prasminei jų pusei (harmonijai, ritmui), o ne išorinėms garsinėms ypatybėms. Taip kaip ir subtilioje A. Skriabino lyrikoje , daug ką lemia intuicija, vaizduotė, ryškus emocinis impulsas.  Išskirčiau momentus, kada tarp kraštinių balsų aptinkama šešių oktavų apimtis. Toks platus išdėstymas naudojamas išskirtinai  kulminaciniuose momentuose. Susidaro toks įspūdis, kad įtampa, veda į kulminaciją, išsiveržia pro faktūros rėmus ir įgauna platų, erdvinį skambėjimą.

Emocinė įtampa A. Skriabino kūriniuose, dažnai sukuriama ekstaziškų faktūrų pagalba – triolėmis, pasikartojančiais akordais. Tai nereikalauja kolosalaus skambėjimo. Paaiškinimas: veržlus “skriabiniškojo“ dinamizmo charakteris. Ekstaziškosios faktūros išraiška yra įtampos ir teigimo sintezė. Teigimo charakterį įgauna daugkartinis to paties akordo kartojimas. Tuo pat metu, akordinės repeticijos, gana greitame tempe įgauna kitą emocinę prasmę – begalinę įtampą. Įdomiausia tai, kad tokia faktūra, naudojama visoje A. Skriabino kūryboje, išreikšdama eilę jausmų: aistringą protestą ir valią, “Etiude  op. 8  nr. 12“, iškilmingumą “Poemoje op. 32 nr. 2“ ir galų gale pakilų džiūgavimą “Ketvirtosios sonatos“ antros dalies kodoje. Iš A. Skriabinui būdingos intonaciškai pripildytos muzikinės medžiagos, atsiranda kitas reiškinys – polifoninis isdėstymas. Polifonizacijos viršūnė, kada kiekvienas faktūros elementas tampa tematiniu. Būtent polifonija su tematiniu ir vidiniu turtingumu, įvairove, atskleidžia nepaprastą ir jvairiapusišką kompozitoriaus muzikinę asmenybę. 

A.Skriabino faktūrų polifonizavimą suvokiame ne taip, kaip pvz.., F. Šopeno ar S. Rachmaninovo, kur yra homofoninio išdėstymo polifoniniai elementai. Įprastai girdime pagrindinę melodinę liniją ir daugiau ar mažiau isvystytus antraplanius muzikinius elementus. A. Skriabino muzikoje to nėra. Jau ankstyvojo periodo kūryboje, melodija dažnai netenka psichologinio centro prasmės. Melodinės intonacijos apima atskirus faktūros balsus. Kartais net sunku pasakyti, kuris is faktūrinių planų, viso kūrinio eigoje yra svarbesnis, jdomesnis intonaciniu atžvilgiu.

Ankstyvoje A. Skriabino kūryboje, polifoninis išdėstymas charakteringas lyriniuose preliuduose. Pavyzdžiui “Preliuduose op. 11 e-moll ir E – dur“ išdėstymas atrodo homofoninis, bet polifonija ryskėja balsų melodiniu atžvilgiu ir tampa lygiaverčiais. Kompozitoriaus amžininkų nuomone, A. Skriabino pedalizacijos meistriškumas buvo beribis. Teisingas pedalo naudojimas, suteikia faktūrai vientisumo, lankstumo, atskleidžia plačias galimybes koloristiniams atspalviams. Pauzės, pedalo dėka tampa gyvomis. 

Daug atlikėjiškų muzikinių priemonių, A Skriabino muzikoje yra neužrašytos. Taip tarsi paliekama laisvė meninei atlikėjo intuicijai. Tai apima ne tik pedalizaciją, bet ir ritmą. Jau pirmuosiuose opusuose, pastebimos charakteringos ritminės figūros. Visų pirma, tai punktyrinis ritmas.

“Skriabiniškos“ intonacijos išraiska yra tiesioginė ir labai intymi, todėl atlikėjui, labai svarbu jausti ritmo ir intonacijos ryšį, suteikti intonacijai tinkamą ritminę pulsaciją. Išskirčiau dvieju tipų “rubato“,- pirmas, tai lyg smulkaus pobūdžio, kurį sąlygoja tuo metu skambianti intonacija. Tai ir yra tas ritminis lankstumas, reakcija į nuotaikos mikropasikeitimą. Antrasis “rubato“ tipas yra susijes su periodiškais tempo pagreitinimais ir sulėtinimais frazių, sakinių, periodų eigoje. Šis atvejis turi savo dėsnius, kurių laikėsi ir kompozitorius: pagreitinimas turi buti kompensuojamas sulėtinimu.

Ilona Kryžiuvienė