Džiazo ir klasikinės muzikos tiesioginis sąveikavimas prasidėjo trečiajame XX-ojo amžiaus dešimtmetyje simfoninio džiazo (angl. orchestral jazz) formoje – toks dviejų skirtingų žanrų jungimasis, vadinamas fusion. Vietoje nusistovėjusio džiazo skambesio: sinkopuoto ritmo, blue notesar įprastų akordų slinkčių bei perstatymų, atsiranda kitų priemonių įvairovė: dronai, ostinato, vampai, impresionistinės harmonijos, banguoti ritmai, rapsodiški interliudai, šaižus garsynas ir kiti […]

Avangardas (pranc. avant-garde – priekyje einanti sargyba) yra eksperimentinė, radikali arba tiesiog netradicinė meno išraiška, kreipianti dėmesį į socialinius kultūros ir visuomenės veiksnius2. Išsivystė kaip priešprieša įsigalėjusiom tradicinėm meno formom ir kaip įšūkis įprastam meno estetikos suvokimui. Pirmą kartą terminas „avangardas” pritaikytas menui buvo 1825-aisiais, kai mąstytojas, socializmo pranašas Henris de Saint-Simonas (1760-1825) savo knygoje3 […]

Karlheinz Stockhauzen laikomas vienu iš elektroninės, elektroakustinės muzikos simbolių. Jo variatiškumas nuo aleatorinės muzikinės kalbos iki labai konkrečių matematinių apskaičiavimų, griežtų vakarietiškos tradicijos kompozicinių sistemų naudojimo, pabrėžia šio kompozitoriaus universalumą. Inspiruotas prancūziškosios konkrečiosios muzikos, K. Stockhauzenas pradėjo eksperimentuoti elektroniniais garso išgavimo prietaisais vienoje moderniausių Kelno radijo studijoje. „Gesang de Junglinge” (1955-56) kūrinys kilęs iš katalikiškos sakralinės muzikos tradicijų, vėliau buvo dramatizuotas dėl netinkamos bažnytinės […]

Futuristų ateities meno vizija sąlygojo muzikos, kaip „garso organizacijos” idėją. Įvairių triukšmų ir aplinkų perkėlimas į skirtingas erdves – viena populiariausių „garso organizacijos” formų. Technologijos ir pramonės progresas transformavo ir tradicinį požiūrį į muzikos kalbą ir jos atlikimo priemones. Futuristinis objektų laužymas dalimis ir jų rodymas skirtinguose laikuose ir erdvėse būdingas ir šiais laikas. Muzikinis avangardas ir elektroninės muzikos era prasidėjo XX a. antroje pusėje. Halim El Dabh […]

Pedagoginės veiklos tobulinimo tyrimas orientuotas į tyrėjo asmeninės veiklos tyrimą, naujų kompetencijų įgijimą ir tobulinimąsi. Tiriami įvairūs veiklos būdai, siūlomi sprendimai veiklos patobulinimui. Tyrėjas konkrečius veiklos patobulinimus išbando pats ir įvertina rezultatus. S. Kemmis ir R. McTaggart (2005) išskiria keletą veiklos tyrimų tipų: klasės veiklos tyrimas, mokymasis veikiant, industrinės veiklos tyrimas, kritiškasis veiklos tyrimas. Jie […]