Anthony Braxtonas savo muziką įvardina abstrakčiu terminu Creative Music, kuris yra labiau muzikos kūrimo ir supratimo principas nei žanras. Garso menininkas Christopher DeLaurentis (1967) savo straipsnyje (2001) šį terminą apibrėžia kaip komponuotą arba improvizuotą muziką, kuri nagrinėja aktualius ar neišspręstus šio meto muzikos klausimus: polifoninio ir politemporalaus ritmo, garso judėjimo erdvėje, socialinio performanso kontekstus, iš naujo apibrėžiant tradicinius muzikos parametrus (forma, melodija, harmonija ir pan.), muzikos instrumentų identitetą ir t.t. Pasak jo, creative music suteikia gilesnį ir turtingesnį muzikos potyrį –meta iššūkį įprastam muzikos suvokimui, reikalauja ypatingos koncentracijos, sugebėjimo klausyti bei išgirsti muzikoje vykstančius reiškinius (2001, p. 13). 

Savo mintis apie muziką Anthony Braxtonas yra išdėstęs trijų tomų filosofiniame veikale Tri-axium writings  – ten jis nagrinėja creative music judėjimą, jo reikšmę ir visą su juo susijusią informaciją, taip išdėstydamas savo filosofines ir mistines idėjas apie muzikos meną. Filosofinėje plotmėje A. Braxtonas savo muziką skirsto į tris pirmines kategorijas: restruktūrizacija, stilizacija ir tradicionalizmas. Restruktūrizacija – tai tam tikros informacijos tęstinumas (angl. Continuum), fenomenas kai tos informacijos struktūriniai dariniai arba visa galvosena evoliucionuoja. Anot Anthony Braxtono „Iš tikrųjų, tai vyksta nuolatos, natūralūs pokyčiai ir jų ciklai ir viso to reikšmė bei eiga priklauso nuo jėgų, kurios tą pokytį aktyvuoja.” (Lock, 1988, p. 162). Kaip pavyzdį A. Braxtonas pateikia Charlio Parkerio grotą bibopą, išvystytą savitą muzikinę kalbą, ir jo sukurtą naują muzikinę realybę, kuri galiausiai paplito po visą pasaulį. Restruktūrizacija čia būtų post-bibopo tęstinumas, kur žmonės kuria sau aktualią realybę remdamiesi Ch. Parkerio sprendimais. Kai restruktūrizuotojai performuoja muzikinę informaciją ir sukuria naujas muzikines realybes (stilius), tuomet stilizuotojai gali pradėti stilizacijos procesą – kai informacija iš naujos realybės (stiliaus) imama kaip atspirties taškas plečiant stiliaus rėmus ir ieškant savito braižo. Čia A. Braxtonas pažymi, kad būti stilizuotoju yra sėkmingiau ir ne taip rizikinga kaip būti restruktūrizuotoju, kadangi stilizuotojų muzika nepriimama kaip grėsmė nusistovėjusiai kultūrai. Tačiau tikrais stilizuotojais yra laikomi tik tie, kurie iš muzikos ne tik ima bet jai duoda ir savo interpretacijas bei stilių, o ne tie, kurie groja Charlio Parkerio išvystyta muzikine kalba į ją neįnešdami nieko naujo. Tradicionalizmas yra atsižvelgimas į įvykusius muzikos fundamentus ir jų svarbos, kilmės bei evoliucijos supratimas. Šiame kontekste evoliucija reikštų geresnį supratimą to kas muzikoje įvyko iki šiol ir tos informacijos panaudojimą puoselėjant tradicinio požiūrio į muziką idėją. Neatsižvelgdamas į praeitį žmogus negali nekartoti klaidų, kurios buvo daromos praėjusiuose muzikos evoliucijos cikluose. Geras tradizionalizmo pavyzdys čia būtų dabartinė operos situacija, kurioje yra ypač iškeliami ankstyvieji Europos operos kompozitoriai, čia tradicionalizmas įsivyravęs tiek, kad sunku įnešti naujos, aktualios operinės kūrybos. Tačiau taip pat negerai būtų ir muzikoje klestint vien tik restruktūrizacijos idėjai, tokiu atveju neliktų kultūrinio įtvirtinimo, kadangi jau pagal reikšmę restruktūrizacija reiškia pokyčių seką, viskas dažnai keistųsi ir tai negalėtų būti pagrindu vystant kultūrą, nes kultūros evoliucijai yra būtinas kontekstas, iš kurio ji vystosi. Klestint stilizacijai neliktų jokio judėjimo į priekį, būtų tiesiog bandoma perkurt tai kas jau buvo sukurta. 

Nors Anthony Braxtonas teigia, jog jo kūryba daugiau pasižymi restruktūrizacinėmis tendecijomis, jis pripažįsta, kad kultūrinė komunikacija įmanoma tik balansuojant tarp visų trijų kategorijų. 

Anthony Braxtono atliekamą muziką sunku priskirti kokiam nors žanrui, jis pats apie tai kalbėti vengia, kadangi nemato prasmės tokiame suskirstyme. Kita vertus, dauguma klausytojų teigia, jog jo atliekama muzika yra džiazas. Tačiau jis dažnai susilaukia ir priekaištų, jog jo muzika nesvinguoja kaip džiazas, bet čia jau prasideda svingo supratimo skirtumai… Kitur jis pats teigia, jog jis visą laiką grojo bliuzą, tačiau jo bliuzo samprata yra irgi kitokia nei daugelio žmonių. Jo teigimu bliuzas yra ne vien natos, tai vibracinės informacijos kodavimas bei transliavimas įvairiais būdais ir formom. (Lock, 1988, p. 166). 

Anthony Braxtono kuriamai muzikai įtaką darė skirtingų sričių muzikai – A. Schoenbergas, I. Xenakis, P. Desmondas, J. Coltrane’as, H. Partchas, J. Cage’as, K. Stockhausenas – šių skirtingų patirčių dėka jis atrado naujas muzikines „teritorijas” ir sukūrė unikalią muzikos sistemą, kuria, pasak jo paties, yra aukštinami globalaus kūrybiškumo ir vieningos žmonijos principai. Lyginant A. Braxtono muzikinę kalbą su kitų atlikėjų bei kompozitorių braižu, galima išskirti jo specifinius bruožus: eksperimentavimą, kompleksiškas struktūrines sandaras, grafines notacijas, sukuriamas muzikines terpes, kuriose kiekvienas atlikėjas gali laisvai save reikšti. Palyginkime jo kūrybą su kompozitoriais, kurie jo gyvenime paliko ryškų pėdsaką. 

Jaunystėje jis susižavėjo A. Schoenbergo muzika ir perėmė keletą labai svarbių jo kūrybos metodų. Tačiau A. Braxtonas teigia, jog niekad nenorėjo kurti muzikos kaip kūrė A. Schoenbergas, vietoj to jis norėjo panaudoti jam svarbias muzikos kūrimo metodikas, šiuo atveju serializmą, ir savo kūryboje pritaikyti jas taip, kaip jam atrodė geriausia, pvz.: Serializmo principą pritaikydamas savo ženklų sistemoms. Visą gyvenimą A. Braxtoną traukė matematinės konfigūracijos pritaikomos muzikoje. Jis teigia niekad nebuvęs serialistu, bet mąstęs geometriškai ir tokiu būdu kūręs muzikinę kalbą bei struktūras. A. Schoenbergo idėjos ir kelti klausimai muzikos srityje buvo aktualūs ir avangardo muzikoje, kurioje A. Braxtonas buvo viena iš svarbiausių figūrų, todėl galima teigti, jog A. Braxtonas tęsė A. Shoenbergo vystytas idėjas bei muzikos kompozicijos metodus. Iš pradžių susidomėjęs dodekafonijos technika, ją taikė daugelyje savo kompozicijų, vis dėlto kiek vėliau pasigedo stipresnių centrinių garso organizavimo taškų, traukos centrų bei ryškesnės muzikos evoliucijos, kadangi dodekafoninė muzika vien kaip metodas jam buvo per statiškas. Serializmas liko labai svarbiu A. Braxtono muzikos kūrimo įrankiu, pritaikomu skirtinguose muzikiniuose kontekstuose. 

Karlheinzas Stockhausenas – daugelyje šaltinių minimas kaip daugiausiai įtakos A. Braxtonui padaręs kompozitorius bei savo kūrybos metodais esantis arčiausiai jo. Grafinės notacijos, garso organizavimo ir matematiniai kūrybos principai, kompozicinės idėjos, netgi elektroninė muzika į A. Braxtono kūrybą atėjo dėka K. Stockhauseno, tačiau ilgainiui evoliucionavo į savitą stilių, kuris pasižymėjo didesne laisve atlikėjui kūrybos procese, improvizacijoje. Taip pat A. Braxtonas labiau koncentravosi į instrumentinę kūrybą, elektronines manipuliacijas kaip priemones naudodamas improvizacijoje interakcijai su instrumentais (Diamond Curtain Wall). Tuo tarpu K. Stockhausenas turėjo didelę vien elektroninės kūrybos nišą (Telemusik, 1966). Taip pat, Anthony Braxtonas suteikia muzikai ritualo reikšmę, kaip vieną iš svarbiausių muzikos funkcijų, kas nėra taip akivaizdu K. Stockhauseno kūryboje. Dar vienas panašumas šių dviejų kompozitorių kūryboje būtų tai, ką A. Braxtonas vadina co-ordinate music – tai muzikinės struktūros tipas, kai vienoje kompozicijoje naudojami kitų kompozicijų elementai ar muzikinė medžiaga, taip sukuriant naujus skambesius ar muzikines teritorijas (K. Stockhauseno Prozession). Apibendrinus galima būtų teigti, jog A. Braxtono ir K. Stockhauseno muzikinės kalbos ir kūrybos bruožai yra labai panašūs, tačiau naudoti skirtinguose kontekstuose: K. Stockhausenas kūrė šiuolaikinės akademinės muzikos pagrindu, ypač kreipiant dėmesį į stilių, estetiką ir tikslius muzikinės eigos nurodymus, o A. Braxtonas kūrė avangardinio džiazo arba tiksliau Creative Music pagrindu, kur svarbiausios muzikos sudedamosios dalys buvo spontaniškas kūrybos procesas, tam tikras nuorodas muzikoje naudojant kaip žemėlapį. 

Anthony Braxtono kūryboje nuo pat pradžių svarbia figūra buvo Johnas Cage’as, tai galima suprasti ir iš amerikiečių kompozitoriui dedikuoto kūrinio albume For Alto ir iš abiejų kūrėjų filosofinių muzikos idėjų bendrumo. A. Braxtonas, įkvėptas abstrakčių muzikos filosofijos idėjų, kreipė dėmesį į erdvės ir laiko santykį bei garso išsidėstymą laike, tai buvo aktuali tema abiems kompozitoriams. Taip pat abu turėjo panašų požiūrį į nenumatytus, atsitiktinumus kompozicijų atlikimo metu: viskas kas neplanuota yra taip pat kompozicijos dalis. Visgi čia esminis skirtumas tarp šių kompozitorių būtų ne interpretacinės, bet kūrybinės laisvės suteikimas atlikėjui. Johno Cage’o muzika, kad ir kaip laisvai skambanti, turi griežtus rėmus iš kurių atlikėjas negali išeiti, Antony Braxtonas visada vertino atlikėjo idėjas, net jei jos iškreipia jo sugalvotą kūrinio struktūrą, svarbiausia, kad jos būtų konstruktyvios kūrinio evoliucijos atžvilgiu. A. Braxtono muziką galima apibūdinti kaip intensyvesnę garsų tankumo bei dinaminių pokyčių atžvilgiu, tuo tarpu J. Cage’o kūryba pasižymėjo subtilesniu priėjimu prie muzikos, dažnai koncentruojantis į vieno garso skambesį ir jo santykį kontekste to kas vykstą aplink. Johno Cage’o kompozicijose tyla naudojama kaip svarbi partija, o A. Braxtono – kaip atsvara intensyviai muzikos eigai. 

Labiausiai siejęs šiuos visus kompozitorius bruožas yra eksperimentavimas ir naujų išraiškos priemonių ieškojimas – tai būtina sąlyga ir A. Braxtono kūryboje, leidžianti nuolat stebinti klausytojus naujomis idėjomis ir palaikyti gyvybingą muzikos meno evoliuciją. Nors vizualumas buvo svarbus ir K. Stockhauseno ir J. Cage’o kūryboje, tačiau A. Braxtono visa muzikinė išraiška yra paremta vizualumu kaip įrankiu efektyviausiai perteikti muziką. Kiekvienas iš pastarųjų trijų kompozitorių buvo avant-garde savo pasirinktame kelyje. 

Kristupas Gikas

Šaltiniai: