J.S. Bacho pedagoginį talentą liudija gausybė kūrinių, skirtų pabrėžti pedagoginį procesą. Tai liudija palaipsniui kylanti kūrinių sudėtingumo linija: nuo paprastos iki pačios sudėtingiausios formos. Kita vertus pačiuose paprasčiausiuose kūriniuose atsiskleidžia turtingiausias jausmų pasaulis: tematizmo charakteris, žanrai, formos įvairumas (nedidelės apimties kūriniuose), atskiros priemonės ( pvz: polifoninės – imitacijos ir kontrapunkto derinimas, užslėpta balsovada).

Polifoninėje muzikoje pianistas susiduria su daug sunkių uždavinių. Vienu metu reikia vesti keleta melodinių linijų, balsų, suteikiant kiekvienam iš jų atskirą dinaminį planą, frazuotę ir kartu jungti visus balsus i bendrą visumą. Tam reikalinga darbo metodikos analizė.

Vaikų atlikėjiškas kelias dažniausiai prasideda nuo elementariausių vaikiškų pjesių, liaudies dainų, perdirbtų fortepijonui ar panašaus tipo kūrinėlių interpretacijų. Tai yra naudinga nes atsiranda galimybė susipažinti su stilių ivairove, skirtingo charakterio instrumentinėmis pjesėmis, analizuoti balsų judrumą, dinamines ir tempų kaitas. Pradedantis pianistas tarsi ir privalo žinoti, kas yra imitacija. Visa tai aiškinti labai patogu remiantis smulkiomis pjesėmis. Vėliau susidūrus su imitacinėmis priemonėmis sudėtingesniuose kūriniuose bus žymiai lengviau jas atpažinti. Imitaciją patogu parodyti kūriniuose, kurie gali buti skirti ir keliems atlikejams. 

Kiti iššūkiai kyla atliekant kanoną. Kad palengvinti darbą o ypač išmokti polifoniškai mąstyti, rekomenduočiau pradėti nuo labai paprastų, netgi improvizuojamų melodinių linijų, pereinant prie stretinių imitacijų ir tik tada prie kanono. Labai svarbu sekti artikuliacijos ir dinamikos ženklus, kadangi tai yra labai reikšminga kiekvieno balso individualizavimui ir reljefiniam balsų jungimuisi. Kanonus, kaip ir kitus polifoninius kūrinius, pravartu skambinti kartu su kitu žmogumi (mokiniu arba mokytoju), kiekvienam jų atliekant skirtingą balsą. Polifonijos tipinis bruožas yra savarankiškų balsų apjungimas, o individualizavimas ir yra suvokiamas, kaip kiekvieną iš jų atlieka skirtingas asmuo.

Analizei rekomenduočiau šiuos J.S.Bacho muzikos pavyzdžius: “A.M.Bach gaidų sąsiuvinis“ ir “Mažosios preliudijos ir fugos“. Šiuose gaidų sąsiuviniuosiuose esančiuose kūriniuose, vystomi polifonijos atlikimo igūdžiai, muzikinės formos pajautimas, skirtingi garso išgavimo būdai. Pradedantysis pianistas yra mokomas kruopštaus ir analatiško dvibalsių pjesių interpretavimo. Rekomenduočiau atskirus balsus mokytis iš natų, o po to mintinai. Dėmesys turi būti sukoncentruotas i melodijos dainingumą, melodines kryptis, frazuotę ir ritmikos įvairovę. Būtent  tai yra vienas iš išskirtinių J.S.Bacho kūrybos bruožų. Atskirų balsų atlikimas mintinai yra svarbus etapas, kadangi vėliau, kai balsai bus jungiami, jų tikslinimas turi būti nuolaitinė kūrinio mokymosi ir interpretavimo proceso dalis.

Galime paanalizuoti darbo procesą, mokantis “Menuetą d- moll“ iš “A.M.Bach gaidų sąsiuvinio“ .Tai lyrinė pjesė, turinti labai aiškias, netgi vokalizuotas melodines linijas. Pagrindinis reikalavimas – siekti maksimalaus dainingumo instrumentiniame atlikime. Visų primiausia mokinys privalo suvokti ir pajausti menueto formą, kuri yra griežta ir lakoniška. Antrame mokymosi etape, rekomenduotina pereiti prie techninio darbo. Techninę dalį sudaro muzikinių detalių analizė, mokymasis kiekvieno balso atskirai, legatūrų ir štrichų analizė. Kiekvienas balsas šioje pjesėje yra savarankiškas savo melodiniu ir intonaciniu atžvilgiu. Jungiant balsus, svarbu išlaikyti individualias ypatybes, kadangi tai ir yra pagrindinė polifonio komponavimo bei atlikimo esmė.

Interpretuojant J. S. Bacho “Mažųjų peliudijų ir fugų“ gaidų sąsiuvinį, galima darbo procesą organizuoti panašiomis priemonėmis. Preliudijos yra improvizacinio pagrindo kūriniai, todėl pagrindinė užduotis – įgauti tam tikro laisvumo. Kai muzikinio teksto medžiaga yra išmokta, pedagogas gali paskambinti ją kartu su mokiniu dviem fortepijonais. Mokinys gali atlikti tematinę medžiagą, o pedagogas palaikyti harmoniją. Didelę reikšmę turi garso charakteris: stiprus, energingas – atliekant tematinę medžiagą, klavesininis – grojant kontrapunktą, lengvas –  skambinant džiaugsmingo atspalvio momentus, iškilmingas – kadencijose ir t.t. Svarbu, kad dinaminė gradacija išliktų labai tiksli, pabrėžianti formos esmę. Kad būtų lengviau suprasti iš ko sudaryta pagrindinė tema, galima rekomenduoti mokiniui keleta kartų pagroti pagrindinį motyvą (pvz.: transponuojant).

Dvibalsių invencijų interpretavimas yra gan sudėtinga užduotis. Visų pirma rekomenduočiau su kūriniu susipažinti audiališkai (pvz.: mokytojui pagroti kūrinį ar pasiūlyti paklausyti audio įrašo formate). Antrame etape reikia atlikti smulkių detalių analizę: suvokti dinamines ir komponavimo principo padalas, išanalizuoti temą (galima ją paskambinti iš klausos įvairiose tonacijose, taip pat galima groti ją apverstai, atskirai kairę ir dešinę rankas). Labai svarbu girdėti subdivizijų kaitas, kaip smulkesnių verčių natos veda į kulminaciniu momentus. Reikėtų pajusti veržimosi charakterį (tiek harmoniškai, tiek melodiškai), kadangi J.S. Bacho muzikoje yra nemažai tokių temų, turinčių panašų užmojį. Taip pat invencijose gali būti tikslinga atskirai mokytis ekspozicijas, t.y. visų trijų dalių pirmąsias padalas. Rekomenduočiau ekspoziciją skambinti kelis kartus iš eilės, klausantis kuo jos panašios ir kuo skiriasi viena nuo kitos. Galima groti ir taip: pedagogas atlieka temą, o mokinys atsakymą. Pagal garso charakterį atsakymas turi skirtis nuo temos atlikimo charakterio: jis turi skambeti antrame plane.

Visi nurodytieji metodai turėtų būti praktikuojami ne tik su natomis, bet ir be jų. Žinoma, darbo efektyvumo rezultatai daug priklauso nuo pedagogo. Jeigu jis sugebės meniškai prieiti prie darbo proceso, galės aktyvizuoti atlikėjišką mokinio dėmesį ir sukelti emocinę reakciją į atliktą kūrinį, tada galima bus tikėtis, kad nuodugnus, detalus darbas atves prie ryškaus, gyvo atlikimo ir viso kūrinio turinio supratimo. 

Vienas labiausiai paplitusių polfininių kūrinių mokymosi būdų yra darbas atskirais balsais.,Tačiau tik tuo apsiriboti nederėtų. Vienose invencijose ir fugose sekti kiekviena balsą nuo pradžios iki galo yra pilnai įmanoma,o  kituose kūriniuose dažnai keičiasi faktūra. Taip pat skirtingi muzikiniai epizodai yra skirtingi savo balsų skaičiumi ir santykiu tarp jų. Todėl čia reikėtų pasitelkti daugiau darbo būdų, kurių pagalba galima butu pasiekti efektyvių rezultatų.

Iš tribalsių polifoninių pavyzdžių, išskirčiau tribalses invencijas, kurios vadinamos simfonijomis. Tai sudėtingi polifoninės muzikos pavyzdžiai. Paanalizuokime tribalsę “Invenciją e-moll“. Jos tematinė lyrika išryškėja ne tik dainingoje temoje, bet ir ją lydinčiuose kontrapunkto balsuose. Jie paryškina temos išraiškingumą, suteikdami kūriniui muzikinį išbaigtumą. Invencija prasisdeda dvibalsiškai, kartu su atsakymu. Toliau, palaipsniui, įsitvirtina tribalsumas, kuris sudaromas paprastu būdu – dvigubinant vieną iš balsų tercija arba seksta, tuo metu, kai trečias balsas veda melodiją. Kontrekspozicija vėl yra dvibalsė, bet apatiniame balse atsiranda azurinis kontrapunktas, atliekamas vos pastebimu prisilietimu prie fortepijono  klavišų, kurio fone du kartus suskamba tema. Kontrekspozicijai pasibaigus, keiciasi faktūra, kuri atsinaujina balsų atsiradimu ir prapuolimu. Tai suteikia muzikai permatomą skambesį. Kadencija skamba D-dur tonacijoje. Tai duoda stimula intensyvumui ir nenuspėjamumo pojūčiui.

Ilona Kryžiuvienė