Savo žiniomis ir muzikine patirtimi dalinasi vienas įdomiausių improvizacinės ir džiazo muzikos atlikėjų Lietuvoje, Lietuvos jaunimo džiazo orkestro mentorius Tomas Razmus.

Kokia Jūsų pirmoji pažintis su džiazu ir improvizacine muzika?

Pirmoji pažintis su džiazu ir improvizacine muzika buvo gana keista. Esu gimęs ir augęs Plungėje, Žemaitijoje. Tuo metu beveik visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose būdavo ūkinių prekių parduotuvės, kuriose galėdavai rasti ne tik namų apyvokos ar ūkiui skirtų daiktų, bet ir kitų prekių. Plungės ūkinių prekių parduotuvėje buvo ir muzikos įrašų skyrius, kuriame prekiaudavo audio kasetėmis. Be abejo kasetės buvo “piratinės“, todėl rasdavau labai keistų muzikos rinkinių, tokių, kaip “POP SAX“ ir panašiai. Nors rinkiniai ir buvo orientuoti į romantinę pop saksofono muziką, tačiau leidėjai, matyt pilnai nepasidomėję, įtraukdavo ir Charlie Parker, Phill Woods, John Coltrane ir kt. atliekamus kūrinius. Taip ir surinkau nemažą audio kasečių kolekciją, kurių vertė buvo vienas ar du kūriniai. Tuo metu džiazo ir improvizacinės muzikos pasiekiamumas buvo labai ribotas. Vėliau, bestudijuojant S. Šimkaus konservatorijoje, turėjome galimybę persikopijuoti, ar keistis kasetėmis ar kompaktiniais diskais. Galiu drąsiai sakyti, kad pirmoji pažintis  buvo audialinė. Patirtis ne kaip atlikėjo, bet kaip klausytojo. Po to sekė bandymai suprasti kaip ta muzika atliekama, stengiausi kopijuoti ir groti panašiai kaip grojo mano girdėti atlikėjai.

Kokios, Jūsų nuomone, svarbiausios vertybės būdingos muzikantui?

Visų pirma muzikantas turi būti nuoširdus prieš patį save ir klausytoją. Jo atliekama muzika, kaip ir kalba, labai individuali ir tikra. Be abejo, nuotaikų spektras, nuolatinis eksperimentas. Eksperimentas, tai kai atlikėjas nesitiki rezultato, o stengiasi kuo labiau įsijausti į muzikinį procesą. Ir paskutinė, bet mano nuomone svarbiausia savybė yra laisvė. Mes esame liudininkai to, ką Lietuvos muzikiniam gyvenimui davė laisvės troškimas. Šiandieninėje situacijoje laisvę galim interpretuoti kiek kitaip. Tai noras ir baimės nebuvimas kurti. 

Ar atlikėjas privalo būti ir kūrėjas?

Atlikėjas ir yra kūrėjas. Interpretaciniame muzikos mene irgi pilna kūrybos. Svarbus paties atlikėjo požiūris. Man atrodo, kad dabar, norint turėti sėkmingą karjerą, itin svarbu kūrybinė pusė. Atlikėjų lygis ir konkurencija yra milžiniška, todėl tik originalumas, savitumas ir kūrybiškas požiūris gali būti sėkmės garantu. 

Kaip manote ar reikalingi muzikiniai kolektyvai, orientuoti į jaunąjį muziką?

Manau, kad reikalingi. Aišku, turim pripažinti, kad informacijos srautas yra labai didelis ir toks poreikis gali mažėti. Bet papildant atlikėjo/kūrėjo klausimą, internete muzikinės komunikacijos neišmoksi. Tam reikalingi kiti panašaus amžiaus ir mąstymo žmonės. Manau, kad tokie kolektyvai būtent ir yra kūrybinė varomoji jėga. Ir tikrai galiu drąsiai teigti, kad didžiausios ir sparčiausios studijos vyksta mokantis vienas iš kito. Dėstytojai ar mentoriai gali nukreipti, tačiau likusi atsakomybė lieka patiems. 

Ką manote apie mentorystės programas, kada patyrę muzikai dalinasi patirtimis su jaunesniais kolegomis? Ar teko patirti kažką panašaus pačiam?

Tai abipusė patirtis, tiek mentoriams, tiek jaunimui. Mentoriams išsibandyti metodus ar idėjas, kurios tikrai bus atliekamos su jaunu požiūriu, o jaunimui semtis patirties, tobulinti techninę ir kūrybinę bazę. Mano didžiausia patirtis buvo, kai buvau pakviestas į V. Čekasino bigbendą, kuris veikė šiek tiek panašiu principu, kaip ir Lietuvos jaunimo džiazo orkestras, tik amžiaus amplitudė buvo gerokai didesnė. Aš tuo metu buvau jauniausias ir mažiausiai patyręs orkestro narys, todėl nauda man buvo milžiniška. Aš iki dabar puikiai atsimenu repeticijas ir koncertus.

Kokią programą pristatysite Jūs su LYJO orkestru?

Pristatysiu savo autorinę programą, sukurtą specialiai šiam orkestrui. Su nekantrumu laukiu, nes tai šviežios idėjos ir dar niekas to nėra atlikęs. Tikiuosi, kad ir publikai bus įdomu.