Lietuvos trimitininkas ir improvizatorius Dominykas Vyšniauskas užaugo įvairios muzikos apsuptyje ir dabar garsėja kaip įgudęs ir universalus muzikantas. Tyrinėdamas muzikinių stilių pagrindus, jis nuolat ieško erdvių, kuriose galėtų atsirasti improvizacija. Savo patirtimi jis taip pat dalinasi su jaunaisiais Lietuvos jaunimo džiazo orkestro muzikantais.

Kokia Jūsų pirmoji pažintis su džiazu ir improvizacine muzika?

Sunku pasakyti ar mano pirmoji pažintis buvo apsilankymas viename iš tėčio koncertų, ar improvizuotų “niurnelių“ dainavimas ar ritmų mušimas po stalu. Atmintyje visą laiką kažkodėl iškyla šis prisiminimas. Pas senelį Panevėžyje, berods 4 metų buvau. Ten stovėjo didelis, juodas, turbūt nuo mano mamos paauglystės mokslo laikų likęs pianinas, kuriuo buvo galima bet kada prieiti ir pagroti. Pamenu, kad labai mėgdavau  spaudyti tuos klavišus, atradinėti tuos garsus, tyrinėti įvairius sąskambius. Galbūt prieš tai prisiklausęs senelio skaitytų pasakų, jas toliau tęsdavau tais įdomiais man sąskambiais, kurie jungdavosi į tirštus garsų ir jausmų vaizdinius. Nieko nežinojau nei apie natas, nei apie ką kitą. Bet įspūdį prisimenu ligi šiol. Improvizuojant ir dabar  išgyvenu tikrai panašius, o gal net ir tuos pačius jausmus. Visai kaip ir tada, kaip pirmą kartą. Tai kaip ir galima būtų teigti, kad ta pažintis besitęsianti, niekada nenutrūkusi.

Kokios, Jūsų nuomone, svarbiausios vertybės būdingos muzikantui?

Manau, kad vidinė klausa ir gebėjimas girdėti muzikinę mintį yra viena pagrindinių savybių. Tai kaip istorijos pasakojimas, gebėjimas kurti naratyvą ir tai įgarsinti savo muzikiniu instrumentu. Taip pat bendražmogiškos savybės, tokios kaip ramybė, nuoširdumas, gebėjimas bendrauti. Be šių savybių improvizacija negali egzistuoti. Kitu atveju tai virstų muzika su tam tikru patosu, egocentriška ir nebe tokia gyva. Bet turbūt šias savybes galime priskirti ir ne tik improvizatoriams, bet muzikams apskritai.

Ar atlikėjas privalo būti ir kūrėjas?

Manau, kad improvizuojančiam muzikantui šitas klausimas neturėtų net kilti. Jeigu atvirai, tai manau, kad improvizacija net nėra įgūdžio dalykas. Tai stiprus vidinis poreikis pasakyti, išsireikšti garsais. O ar tai yra kūryba? Iki šiol nežinau. Man asmeniškai nėra jokio noro kažkaip tą savo muziką bandyti užfiksuoti ar iš anksto apmąstyti formas. Tai  tarsi iš fantastikos srities. Šis procesas atrodo kylantis iš kažkur kitur nei  fiksuota kūryba. Gali būti, kad aš tiesiog klystu, nes teko girdėti daugelį atlikėjų, kurie improvizaciją įvardina, kaip spontaninę kūrybą, ar kūrybą esamuoju laiku, bet aš šiuos dalykus atskirčiau. Tai labai natūralus ir nebūtinai kažkokių loginių sekų vadovaujamas procesas.

Kaip manote, ar reikalingi muzikiniai kolektyvai orientuoti į jaunąjį muziką?

Visuomet prasminga mėginti kalbėtis su žmonėmis iš ateities – jaunais muzikais. Nors tai visada yra įššūkis susikalbėti, rasti bendrumo. Tokios pastangos, jei nuoširdžios, duoda prasmės ir vilties abipusiai. Visi mes turime istorijų, kaip vyresnės kartos muzikai prisidėjo prie mūsų tobulėjimo, padėjo rasti savo kelią, netgi rodė pasitikėjimą kviesdami kartu muzikuoti koncertuose. Manau, kad pasaulis taip surėdytas. Mokomės iš praeities ir dabarties, o kuriame ateitį.

Ką manote apie mentorystės programas, kada patyrę muzikai dalinasi patirtimis su jaunesniais kolegomis? Ar teko patirti kažką panašaus pačiam?

Mentorystės programose dažnai dalyvaudavau savo studijų metu. Beveik visi atsiminimai labai stiprūs. Iki dabar pats mokydamas studentus naudojosi  daugeliu, kadaise man pačiam atsakytų klausimų bagažu. Būtent iš įvairių masterklas’ų,  meistriškumo pamokų, stovyklų ir seminarų.

Kokią programą pristatysite Jūs su LYJO orkestru?

Pristatysim nesumanipuliuotos, kiekvienam muzikantui autentiškos, gryno impulso perdavimu pagrįstos muzikinės minties išraiškos būdus per improvizaciją. Manau, kad bus gyva, įdomu ir gražu.