Tyrinėdama “Jazz Academy“ erdves Austėja Marija Kimbartaitė išgirdo kaip balso skambesys keičiasi tam tikro erdvės taško atžvilgiu. “Wall talk” kūrinyje pagrindinis objektas yra pačios kompozitorės balsas. Balsas Austėjos kūryboje akcentuojamas neatsitiktinai – tai unikalus ir labai intymus muzikos instrumentas. Ieškodama autentiškumo, saugumo jausmo Austėja pasirinko dvi skirtingas erdves su skirtinga architektūrine informacija: viena patalpa plati, akustiškai identifikuota kaip “sausa”, kita – siauresnė nei pirmoji ir aidinti. 

Tam tikruose abiejų erdvių taškuose buvo atliekamos atsitiktinių garso aukščių balso partijos.  Jos buvo įrašomos dviem būdais:

1. Balsas įrašomas atsisukus į patalpos centrą, kuriame yra garso registratorius.
2. Balsas įrašomas nusisukus nuo centro.

Du būdai pasirinkti siekiant medžiagą susisteminti į muzikinės faktūros sluoksnius: įrašas, atliktas atsisukus į centrą, tampa pagrindinis konkretaus, “švaraus” garso pirmaplanis sluoksnis, o įrašas, atliktas nusisukus nuo centro, skamba labiau kaip fonas – jo garsas tamsesnis, prislopintas.

Austėjos brėžinyje pavaizduotas pirmasis kvadratas iliustruoja salę, o antrasis – koridoriaus erdvę.

“Wall talk” kūrinio medžiaga kurta intuityviai, per improvizacinę prizmę, atsitiktinės balso partijos nepasižymi didele harmonine kaita. Vėliau, likusio kūrybinio proceso eigoje, siekiant kompozicinio vystymosi, visi įrašai buvo klijuojami ir komponuojami pagal tam tikras komponavimo technikas.

Kviečiame spausti ant nuorodos ir klausytis Austėjos Marijos Kimbartaitės kūrinio “Wall talk”. Ausinės būtinos.