Kūrinio estetiką (meniškumą) skirstome į išorinę ir vidinę estetiką. Išorinė estetika yra susijusi su tuo, kaip iš viso turėtų skambėti muzika. Kompozitoriaus lojalumas pasirinktai estetikai yra iš esmės nusiteikimas priimti kiekvieno kompozitoriaus muziką, taip kaip ji suskamba. Žinoma turėtų atsirasti tam tikri vertinimo kriterijai, kurie atskirtų diletantiškus požiūrius. Šiuolaikinėje muzikologijoje vis dar pastebimas vakarietiškas kritinis vertinimas, neretai pamirštant ideologinius pagrindus. Dauguma muzikinių subžanrų yra labai tarpdiscipliniški ir neretai muzika atlieka pagalbinę rolę. Todėl plati vertinimo pozicijų amplitudė turėtų vyrauti visoje kūrėjiškoje bendruomenėje. Tokiu atveju kūrėjas priklausytų grupei, kur kiekvieno kūryba yra vienodai vertinga ir gerbiama. Visi ansamblio nariai turėtų stengtis, jog sąveikavimas būtų kuo geresnis. Alternatyva būtų prastas arba jokio sąveikavimo nebuvimas. Savo ruožtu geras bendruomenės narių sąveikavimas kūrybos atžvilgiu, kai nariai keičiasi muzikinėmis pozicijomis. Visa tai atveria galimybę užgimti unikaliam muzikiniam rezultatui.

Asmeninės idėjos taip susilieja, jog neįmanoma atskirti, kuri yra kieno ir tai, jog tai ką kuria vienas kompozitorius yra ir kitų atliekama muzika. Vienas pagrindinių faktorių yra garso spalva. Kuo panašesni muzikinių instrumentų tembrai, tuo sunkiau klausytojui atskirti, kas ką novatoriško atliko. Šio faktoriaus tąsa yra kitas faktorius – atlikėjų skaičius. Trečiasis – jų pozicionavimasis. Šie faktoriai lemia tradicijų kūrimąsi, kurios yra vieni iš šiuolaikinės kompozicijos vertinimo kriterijų. Nuolat daryti muzikinius sprendimus esamu momentu dominuojančiame kontekste yra dalis muzikinės sąveikos. Tai yra būtina prielaida “ansambliavimo“ egzistavimui. Kaip savaime suprantamas dalykas čia priimama tezė, jog muzikantai klausosi vienas kito ar reguoja į aplinką. Be klausymosi, jokio sprendimo daryti negalima. Iš esmės daryti sprendimus yra gebėjimas nepriklausantis nuo asmens muzikinio brandumo ar patirties, tačiau muzikinis brandumas ir muzikinė atlikėjo patirtis yra tai, kas apibrėžia sprendimų darymo kompetenciją.

Stephen Nachmanovitch teigia, jog „poetiškas ansambliavimo apibrėžimas“ muzikoje – susitikti „viename“ ir yra nuostabus kolektyvinio susivokimo pavyzdys. Kaip jau buvo minėta, šis susivokimas ne visada ateina taip lengvai ir dažnai neatrodo labai gražiai. Ansamblyje menininkas gali pasijusti visiškai nesuprastas. Būna, jog susitinkama tik dviese, arba išvis nesusitinkama. Tačiau jei šis nuostabus S. Nachmanovitch požiūris būtų laikomas siekiamybe, iššūkiu, tikslu, tuomet visiškai sutinku, jog ansamblis turi to siekti. Mano patirtyje yra buvę, jog šis tikslas buvo pasiektas ilgesniam ar trumpesniam laiko tarpui.

Interpretacija yra siekis iššifruoti ir suvokti, ką nori komunikuoti kitas žmogus. Interpretacijos procesas yra dviejų dalių. Visų pirma interpretuotojas suvokia, kas jam komunikuojama, tada veiksmų pagalba išreiškia savo suvokimą. Muzikiniame kontekste tas suvokimas yra pagrojamas. Žinoma „interpretacijos interpretavimas“ gali būti daug sudėtingesnis nei tai. Tačiau šiame kontekste tokio apibrėžimo pakanka. Muzikiniame pasaulyje kasdieniame naudojime šis terminas reiškia suvokti užrašytą muzikinį tekstą ar kito pobūdžio muzikines instrukcijas ir remiantis savo patirtimi, savo galimybėm, išreikšti tai ką supratai, viename ar keliuose atlikimuose. Svarbus momentas čia yra tas, jog interpretacija yra kūrybinis procesas,o interpretuojamas kūrinys – atkuriamasis procesas.

Ilona Kryžiuvienė