Fleitininkas, improvizatorius, eksperimentinės muzikos atlikėjas, aktyvus improvizacinės, elektroninės muzikos ir tarpdisciplinio meno projektų dalyvis Kristupas Gikas šios vasaros pabaigoje pravedė mentorystės programą Lietuvos jaunimo džiazo orkestro atlikėjams, suteikė profesinių žinių apie Braxtono kūrybą ir praktiškai paaiškino kaip jas pritaikyti savo kūryboje.

Ką Tau asmeniškai reiškia Anthony Braxtono kūryba?

Kiekvienas Braxtono kūrinys palieka vis kitas, reikšmingas impresijas, todėl sunku apibendrinti jo kūrybos bruožus, skirtingi jo kūrybos etapai siūlė vis kitokias rašytinės medžiagos interpretavimo perspektyvas, išryškindavo savitus improvizacijos principus. Paradoksalu, kad jo primetamos taisyklės priverčia atlikėją “išlaisvinti” rašytinę medžiagą, rasti sprendimus, kurie tuo momentu yra tinkamiausi pačiam atlikėjui, taip jo muzikos interpretacijos tampa nemažiau reikšmingos nei rašytinė medžiaga. Analogija Braxtono kompozicijoms galėtų būti žemėlapis, išgalvotas miestas, kuriame yra daugybė gatvių, jungiančių skirtingus miesto taškus, einantysis renkasi vietas, kurias jis nori pasiekti ir kokiomis gatvėmis/pievomis/tiltais naviguoti. Tame mieste sutinkami ir kiti eismo dalyviai, turintys skirtingas miesto vizijas, bet miestas (kūrinys) yra tas pats. Tai puikiai atsispindi ir vieną raktinių Braxtono kūrybos konceptų – transidiomatiškumą.

Kokie jo kūriniai Tau padarė didžiausią įspūdį?

Jei visgi tektų išskirti tam tikras kompozicijas, paminėčiau Comp 40B, Comp. 58, Comp. 322. Tai ankstyvesnio ir vidurinio laikotarpių kūriniai, kuriems būdingas aiškus – tam tikra prasme etiudiškas – uždavinio išsikėlimas: opusas kaip tam tikro muzikinio parametro (-ų) studija. Idėja savaime nėra ypatinga, tačiau ypatinga tai, kaip tai reflektuoja bei girdi Braxtonas. Jis paneigia bet kokias įprastas konvencijas. 

Kaip apibūdintum Braxtono muzikinį stilių?

Tai yra neįmonama užduotis, mat kiekvienoje kompozicijoje muzikinis Braxtono reljefas paneigiamas, ištrinamas, neatpažįstamai (arba atpažįstamai tik jam pačiam) perprasminamas. Jo konceptualūs ir idėjiniai interesai, ko gero, kiekybiškai lenkia kelių šimtų kompozitorių kartu sudėjus, todėl jiems įgyvendinti reikalinga lanksti “kalba” ar rėmai, galintys juos paprasčiaui akomoduoti. Todėl kalbėti apie Braxtono stilių kaip garsinę vienovę nėra prasmės – net jei tam tikri estetiniai aspektai (pvz., kraštutinių registrų gretinimas) ir galėtų būti įvardijami braxtoniškaisiais. Šiuo atžvilgiu jis kažkiek panašus į Karlheinzą Stockhauseną. Bet vistiek, lyginti jį su kitais kūrėjais ar bandyti nusakyti jo muzikinį stilių yra beprasmiška. Jis pats to niekad ir nenorėjo.

Kuo Braxtono terminas “Creative Music“ skiriasi nuo tradicinio žanro supratimo?

Šis terminas prioretizuoja atlikėjo iniciatyvą (bei atsakomybę) ieškant kūrybiškų sprendimų. Braxtonas nuolat skatina jo kūrinius paversti savo kūriniais. Todėl tiek daug tų pačių jo kompozicijų skamba (kartais neatpažįstamai) skirtingai.

Kokius naujus muzikos kūrimo ir klausymo būdus atvėrė “Creative Music”?

Turbūt daugiau kūrimo nei klausymo. Manau, kad atvėrė/paskatino lankstesnį muzikinio komunikavimo metodą, kuris realizuojamas per balansiškesnį atlikėjo, kompozitoriaus ir konteksto santykį.

Kaip Braxtono kūryba paveikė Tavo kaip fleitininko ir improvizatoriaus kūrybinį kelią?

Visaip kaip! Su skirtingais projektais interpretuojame jo muziką, o kai kurie elementai, pavyzdžiui Braxtono naudojami „portalai“ arba šie ktiek modifikuota jo ženklų sistemos „language music“  versija vis labiau praturtina ir mano asmeninę kūrybą.

Kaip, Tavo nuomone, Braxtono idėjos gali būti pritaikytos šiuolaikinėje lietuviškoje muzikoje?

Tos idėjos laukia būti pritaikytos! Jų arti begalybės ir įkvėpimo ten gali rasti kiekvienas. Todėl marš grot.