Karlheinz Stockhauzen laikomas vienu iš elektroninės, elektroakustinės muzikos simbolių. Jo variatiškumas nuo aleatorinės muzikinės kalbos iki labai konkrečių matematinių apskaičiavimų, griežtų vakarietiškos tradicijos kompozicinių sistemų naudojimo, pabrėžia šio kompozitoriaus universalumą. Inspiruotas prancūziškosios konkrečiosios muzikos, K. Stockhauzenas pradėjo eksperimentuoti elektroniniais garso išgavimo prietaisais vienoje moderniausių Kelno radijo studijoje. „Gesang de Junglinge” (1955-56) kūrinys kilęs iš katalikiškos sakralinės muzikos tradicijų, vėliau buvo dramatizuotas dėl netinkamos bažnytinės akustinės erdvės kūriniui atlikti. K. Stockhauzenas, fonetiškai išanalizavęs dainuojamas berniuko eilutes, sudėliojo jas į įvairius komponentus ir transformavo jas elektroniniu būdu – generuodamas baltą triukšmą ir pan. Tapatino verbalius garso efektus – tariamas duslias priebalses su elektroniniu būdu gaunamais garsais. Visuose kūrybiniuose etapuose K. Stockhauzenas taikė moderniausių technologijų, aplinkų ir žmonių atliekamų akustinių veiksmų sintezes. Vienu įdomiausių tokios sintezės pavyzdžių tapo „Helikopter – Streichquarttet” (1995). Šis kūrinys buvo atliekamas muzikantų ir pilotų. Kūrinys buvo transliuojamas tiek audio, tiek video formatais.

Pirmu kompiuterio generuotu kūriniu galime laikyti Lejaner Hiller styginių kvartetą No. 4, „Illiac Siuite” (1956). Kūrinys susideda iš keturių dalių: eksperimentas su cantus firmi; keturių balsų kontrapunktiniai eksperimentai, taikant įvairias tradicinės vakarietiškos kompozicijos taisykles; dinaminiai, ritminiai eksperimentai; generatyvinės gramatikos ir „Markovo grandinės” taikymas muzikoje. Kūrinys atliekamas styginių kvarteto.

Iannis Xenakis „Markovo grandinę” pritaikė savo kūrinyje „Analogique A et B” (1958 – 59 m.). Jo kuriama muzika pavadinta „stochastine”. Jis savo muziką grindė matematine tikimybių teorija, todėl muzika tampa valdoma tam tikrų tikimybių procesų. I. Xenakis vienas pirmųjų kompozitorių, naudojusių kompiuterius muzikos kūrybai, todėl dauguma jo „stochastinės” kūrybos pavyzdžių skirta tik kompiuteriui. Kūriniai skirti tik elektroniniams prietaisams ir atliekami naudojant tik jų išgaunamus garsinius resursus elektroakustiniam žanrui nepriskiriami.

Visa elektroakustinė muzika kuriama konkrečių elektroninių technologijų, įrenginių pagalba ir gretinama su akustiniais mechaniniais instrumentais, balsu ar akustinėmis energijomis bei aplinkomis. Steve Reich „Pendullum Music” kūrinys suskurtas mikrofonams, kolonėlėms ir atliekamas išsupant mikrofonus. Besisupantys mikrofonai sudaro grįžtamojo ryšio efektą ir taip stebimas kompozicinis procesas realiu laiku. Kompozitorius išnaudoja aplinkos akustiką ir atlikėjai atlieka tik kūrinio pradžią, išsupdami mikrofonus. Vėliau kompozicija yra sąlygojama tik aplinkos.

7-asis XX a. dešimtmetis pasižymi dideliais technologiniais laimėjimais, tokiais, kaip „kosmoso užkariavimas”, spartus kompiuterinių technologijų progresas. Tačiau šis dešimtmetis įdomus ir įvairių subkultūrų gausa, kurios įnešė naujų ideologijų bei visuomeninių sampratų. Viena tokių – hipsterių judėjimas ir seksualinė revoliucija. Populiariosios muzikos kultūros taip pat naudojosi technologiniais privalumais, tačiau eksperimentinę veiklą vykdė intuityviau. Tokios grupės, kaip „The Doors”, „The Beatles” ir kt. į savo kūrybą įtraukė elektromechaninius instrumentus, kurie veikė mechaniniais principais, bet buvo varomi elektros. Šių grupių muziką vadinti elektroakustine nevertėtų, tačiau elektroakustinių elementų rasti galima.

Arnas Mikalkėnas