Kristupas Gikas nuolat ieško garso, testuoja jį įvairiais metodais bei priemonėmis, ieško naujų garso formų, „gaudo” negirdėtus skambesius ir kaskart grodamas sukuria vis naują muziką. Šiandien jis yra atlikėjas ir klausytojas, studentas ir mokytojas, eksperimentatorius ir organizatorius. Ir kas galėjo pagalvoti, kad dar taip, rodos, nesenai darželio auklėtoju, virėju, taksistu dirbęs jaunuolis atsidurs ten, kur yra dabar. Fleitininkas, improvizatorius, eksperimentinės muzikos atlikėjas giliuose stalčiuose laiko Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijos, Hagos Karališkosios konservatorijos diplomus ir nepamiršta klausytis: „Man tiesiog patinka klausytis. Ir muzikos, ir pavienių, kad ir „nemuzikinių“ garsų, statiškų, kintančių ar kompoziciškai organizuotų laike. Tai gali būti ir upelis, ir paukštelis, ir zvimbianti elektros skydinė. Kartais atrodo, jog klausos receptoriai imponuoja labiau nei kitos juslės, garsas gali labai stipriai prikaustyti dėmesį, įtraukti ir atriboti nuo laiko pojūčio.” 

Nenuostabu, kad visada stiprų ryšį su muzika turėjęs Kristupas pasinėrė ir į naujos „Jazz Academy” idėjos įgyvendinimą. Kultūrinės edukacijos tikslu jau pradėtas kurti dešimties podcast’ų ciklas „Virpesiai” apie muziką ir garsus. Apie tai šiandien kalbamės su Kristupu.

Apie ką bus laidų ciklas „Virpesiai”, kam jis bus skirtas, kokia pagrindinė žinutė?

Laidų ciklo pavadinimas jau nurodo į tai, kad klausysime ne tik muzikos kūrinių, bet ir jų aplinkybių, konteksto, elementų, iš kurių susideda muzika. Ciklas skirtas visiems norintiems atrasti kažką negirdėto, ir tiems, kuriems įdomūs muzikos pasaulyje vykstantys procesai tiek iš meninės, tiek iš mokslinės ar filosofinės pusės. Laidų tematika nusimato plati, tai aprėps ne tik didelį stilistinį kontekstą, bet ir įvairias muzikos meno perspektyvas. Pagrindinė idėja yra apžvelgti kokios įvairios muzikos apraiškos egzistuoja ir kaip tuo pačiu glaudžiai susijusios ar tarpusavyje viena kitą papildančios.

Kokius svečius planuoji pasikviesti į laidas, kokias temas žadi nagrinėti?

Tarp svečių bus ir gerai žinomų Lietuvos muzikos kūrėjų, atlikėjų, garso inžinierių, prodiuserių, kurių pavardžių kol kas neatskleisiu, o temų nagrinėjimui ribų nėra. Norisi pakalbėti apie muziką iš kuo daugiau kampų, iš skirtingų žmonių patirties, o laidos formatas, manau, irgi balansuos tarp dalykiškos diskusijos ir jaukaus melomanų pokalbio prie puodelio kavos. Tai viskas priklausys ir nuo svečio ir nuo kavos (juokiasi).

Ar manai, kad tokios laidos gali padėti formuoti muzikos klausytojų skonį?

Ilgalaikėje perspektyvoje – žinoma. Skonio formavimasis dažniausiai yra netrumpas procesas, jo metu permąstoma labai daug stereotipų ir klausymo įpročių. Smagiausia, kai žmogus gali kritiškai vertinti muziką, suprasti ją sudarančius elementus ir argumentuotai pasakyti, kodėl jam tai patinka ar nepatinka. To turbūt labiausiai ir reikėtų, kad mokėtumėme klausyti ir girdėti, o tas skonis koks jau bus – toks. Aišku, skonis formuojasi gyvenant gyvenimą. Tikiuosi, jog ir šios laidos vienu ar kitu kanalu pasieks žmones ir bent kažkiek surezonuos, duos kažkokių minčių.

Kodėl, tavo nuomone, muzikos kūrėjui / atlikėjui reikalingas klausytojas?

Turbūt individualizuotai ir dėl skirtingų priežasčių. Viena iš jų galėtų būti tai, kad klausytojas muzikos kūrinį kartais girdi visiškai kitaip nei tas, kuris kūrė, atsiranda kažkokios kūrinio perspektyvos, apie kurias kūrėjas gal net nepagalvojo. Kūrinys, manau, ir yra gyvas tada kai yra išgirstas, kai atsiranda interakcija su kitais žmonėmis. Live koncerte yra dar ir stiprus energetinis ryšys tarp atlikėjo bei klausytojo, bendras išgyvenimas ir tiesioginis kontaktas. Turbūt tiesa yra tai, kad jei bent vieną klausytoją kūrinys paveikia, tai juo yra verta dalintis. Visgi manau, jog kuriama yra ne tam, kad tave kažkas įvertintų ar pasakytų čia geru keliu eini ar ne, o kad pateiktum tai, kas tau pačiam yra įdomu ir ką jau esi įvertinęs kaip gražų kūrinį pasidalinti su žmonėmis. Yra įvairių niuansų ir muzikos kūrybos tikslų, bet kai yra klausytojas, kūryba lyg įgauna išbaigtumą. Juk bendrai paėmus tai kūrinys yra kažkokia žinutė, konkreti ar abstrakti, o kokia ta žinutė, jeigu jos niekas negirdėjo, nematė, neskaitė?

Dešimties laidų ciklą pradėsi nuo šaknų – liaudies dainų. Ką manai apie muzikos evoliuciją?

Apie muzikos evoliuciją mąstau neiškeldamas vieno laikmečio virš kito. Kiekvienu muzikos istorijos tarpsniu gyvavo ir subkultūros ir įvairios alternatyvos populiariajai kultūrai, vyko įdomūs kūrybiniai procesai, tik mes ne apie visus juos sužinome. Laikui bėgant viskas kinta, atsiranda naujos apraiškos, trendai, nauji kūrybos metodai. Tai kas yra įdomu dažniausiai neišnyksta, o vis grįžta naujose formose. Liaudies dainos yra geras pavyzdys, apie tai ir kalbėsime pirmojoje ciklo laidoje.

Kokios muzikos labiausiai klausaisi tu pats?

Ir liaudies dainų, ir tylos, ir ekstremalaus triukšmo, priklausomai nuo to, ko norisi. Kartais muzikos klausau kaip fono, kaip nuotaikos, kuri lydėtų darant kažką kitą, o kartais visą dėmesį sutelkdamas į ją. Klausau dažniausiai nesistemiškai, vedamas to, kas ausims tuo metu įdomu, apskritai pamirštu muzikos skirstymą pagal žanrus – tai pasidaro nereikšminga, jei koncentruojiesi į grynąją muzikos kūrinio vertę. Yra muzika, kurios perklausau, sužinau, kad tokia yra ir daugiau nebeklausau, nes tiesiog „neužkabina”, o yra kūrėjų, prie kurių grįžtu vėl ir vėl, iš žinomesnių būtų Eric Dolphy, Flying Lotus, Anthony Braxton, The Thing, Kendrick Lamar, Jon Hassel, Pink Floyd, Merzbow, Aphex Twin, Ryoji Ikeda, John Zorn ir t.t. Klausau ir lietuvių kūrybos, ypač artimesnio rato muzikantų. Paklausau ir popso, jei tame būna kažkas vertingo ar įdomaus, deja, būna retai. Kartais įsijungiu youtube skiltį trending pažiūrėti, kokia muzika šiuolaikinėje liaudyje yra „einamiausia“, tada graudžiai pasijuokęs grįžtu į tą savo „burbulą”, kuriame randu tai, kas man įdomu ir jaučiuosi daug geriau (juokiasi).