Nederėtų sakyti, kad Šilainių mikrorajonas iki šiol neturėjo nieko bendra su džiazu. Paimkim kad ir „Renginių oazę“, itin margą programą siūlantį klubą, kuriame yra vykę (galbūt dar ir vyks?) festivalio „Kaunas Jazz“ koncertų. Bet tai, kas Baltų prospekte vyksta nuo šio rugsėjo, – kiek netikėčiau.

Įsiklausykite ir įsivaizduokite. Privati džiazo akademija pirmame nuosavo namo aukšte, beveik priešais Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinį, pačioje ramaus gyvenamojo kvartalo pradžioje. Skamba įdomiai. O pagalvokite, kaip įdomiai saksofono verpetai, besisukantys vakarėjant, turėtų skambėti akademijos kaimynams. Apie dviem šaltais, bet kūrybiškais protais apskaičiuotą avantiūrą kalbamės su „Jazz Academy“ įkūrėjais Arnu Mikalkėnu ir Daiva Masaityte. Arnas improvizacinės muzikos rijikams pažįstamas iš projekto „Ąžuoliniai berželiai“, jis aštuonerius metus dėstė VDU Muzikos akademijoje, bet ten ambicijų nebeturėjo, nes nebematė galimybių progresui. O Daiva… Viską tuoj papasakos pati.

Kokia „Jazz Academy“ priešistorė?

Daiva. Turiu būti dėkinga savo dukrai, kuri mokosi J. Gruodžio konservatorijoje, – jai dėsto Arnas. Man jis labai patiko kaip pedagogas – jis yra autoritetas ir vaikams, ir kitiems mokytojams. Arno tokios ambicijos: „Duokite pačius prasčiausius mokinius, aš iš to molio vis tiek kažką nulipdysiu.“ Taip pat visada žavėjausi jo muzikine veikla, stebėjau karjerą. O akademija… Na, dabar esame buvusiose mano biuro patalpose, kurias norėjosi išnaudoti. Taigi vieną dieną Arnui ir pasakiau: „Ką tu manai apie akademiją?“ Pasirodo, mūsų mintys sutapo.

Arnas. Daug kalbėjome apie naujas galimybes gabiems muzikantams, neinstitucines erdves. Man akademinis jaunimas – ne tas, kuris vaikšto kostiumuotas, kitaip išreiškia priklausomybę vienai ar kitai aukštajai mokyklai, bet tas, kuris yra smalsus. Studijos, mano supratimu, turi būti aktyvus dalyvavimas, ne tik paruoštos medžiagos kalimas. Bendraudamas su savo mokiniais, studentais, ėmiau pasigesti jų subkultūriškumo, norėjimo lįsti giliau, klausyti plačiau. Ne bet ko klausyti, bet tyrinėti. Tokie svarstymai ir atvedė prie minties apie akademiją. Vadiname ją džiazo akademija, bet iš tiesų orientuojamės į improvizaciją.

Kiek laiko praėjo nuo pirmo pokalbio?

Arnas. Keli mėnesiai.

Daiva. Arnas siūlė pradėti nuo 2019 metų. Bet viskas labai greitai vystėsi, tad aš vis dėlto paraginau bandyti jau šiais. Kodėl gi ne? Gabaus jaunimo yra daug, o kad talentai nežūtų, labai svarbi terpė. Tradicinėse mokyklose daug ką lemia krepšeliai, priima bet ką, net nepažįstančius muzikinio rašto, nebaigusius muzikos mokyklos, stojant nedaug konkurencijos. Geri studentai, neturintys į ką lygiuotis, ritasi žemyn. Neturėtų taip būti.

Arnas. Negaliu nepritarti – krepšeliai yra tragedija. Egzaminų rezultatai tapo svarbesni nei tikrasis lygis. Galbūt ši sistema veikia kitose srityse, bet muzikoje – tikrai ne.

Vis dėlto ši akademija nėra alternatyva aukštajai mokyklai. Tai labiau erdvė gabiesiems tobulėti, tiesa?

Daiva. Mums labai svarbu suteikti galimybę jauniems muzikantams koncertuoti. Žinoma, mūsų koncertų salė nedidelė, joje – 49 vietos, bet tai – alternatyva tiems keliems konkursams ir tiems kartą per mėnesį vykstantiems studentiškiems vakarams. Turime minčių ir akademijos mokiniams padėti išvažiuoti į kitus miestus. Labai svarbu neužsistovėti vienoje vietoje, neužvirti savo sultyse. Kai neturi savęs kam parodyti, imi dusti.

Arnas. Tradicinių studijų prasme tikrai nesame alternatyva. Bet man asmeniškai, kaip muzikantui, diplomas iki šiol nebuvo labai reikalingas. Pedagoginei veiklai, projektams – taip, galbūt, bet norint groti jokio popieriaus nereikia.

Daiva. Jei kam labai norėsis, sertifikatą galėsime išrašyti. Tai gali padaryti kiekvienas, užsiimantis mokymais ar panašia veikla.

Ar galėtų į akademiją būti priimti ir jau nebe studentiško amžiaus, bet mokantys groti žmonės? Galbūt kažkada groję grupėse?

Arnas. Konkrečiu atveju vertintume tokio žmogaus motyvaciją – mes siūlome nuolatines dvejus metus trunkančias studijas, jos orientuotos į ansamblių formavimą. Kartų skirtumas čia gali būti kritinis dalykas.

Daiva. Gali būti, kad aš būsiu ta vyriausioji studentė – Arnas pažadėjo mane išmokyti groti būgnais.

Daiva, jūs muzikuojate?

Daiva. Esu baigusi J. Gruodžio konservatoriją, klasikinį fortepijoną, porą metų dirbau pedagoginį darbą, o tuomet taip susiklostė gyvenimas, kad išėjau į verslą. Dabar, galima sakyti, grįžtu, ir džiaugiuosi, nes ana veikla man patiko. Tiesiog nepavyko iš jos išgyventi. Tikiu, kad ir dabar ne visi mokytojai turi motyvacijos dirbti su vaikais, ypač jei jų lygis nevienodas. Sunku ir juos pristatyti auditorijai, jei iš kelių muzikantų nesulipdai vieno darinio. Kaip Arnas ir minėjo, mums labai svarbus ansambliavimas.

Arnas. Esame nišinė, bet ne privati mokykla ta paplitusia prasme. Į privačias mokyklas atranka paprastai nevykdoma. Aš, kaip pedagogas, apskritai visada vengdavau privačių pamokų. Juk tokiu atveju mokinys diktuoja sąlygas: „Gal gali išmokyti mane groti?“ O čia sąlygas diktuoju aš – ateik, jei tau įdomu tas, tas ir tas. Mes nelabai ką prarasime, jei vienu ar dviem mokiniais turėsime mažiau.

O kaip vyksta atrankos? Kiek jau turite studentų?

Arnas. Šiuo metu – tris ansamblius. Vyksta pokalbiai, man įdomi studentų motyvacija. Šiandien buvo keli atėję. Daugelis – kauniečiai, studentai. Tie, kuriems nepakanka to, ką gauna Akademijoje, Konservatorijoje.

Dėstyti kviečiame saksofonininką Tomą Razmų, kontrabosininką ir gitaristą Gintarą Eidukaitį. Kalbėjau su Eugenijum Kanevičium, jis, turbūt, prisijungs aukštesniame lygmenyje.

Meistriškumo pamokos atviros ne tik jūsų studentams, tiesa?

Arnas. Taip, tereikia užsiregistruoti ir susimokėti mokestį. Labai įdomus, o ir pilnutėlis, renginys buvo su Viačeslavu Ganelinu. Tai buvo labai atviras susitikimas, netipinė pamoka.

O kaip akademiją matote mikrorajono, miesto kontekste? Pavadinote mokyklą angliškai, turbūt vien Kaunu apsiriboti neketinate?

Daiva. Taip, pavadinimas sąmoningai tarptautinis. Jau dabar kviečiame dėstytojus iš užsienio, šių mokslo metų programa beveik sudėliota. Apskritai čia – ne vien mokymosi vieta. Visiems ir sakome – tai yra džiazo, ritmo ir improvizacijos erdvė. Improvizuojame ir savo veikloje, jos kryptis gali keistis, gali plėstis. Gal po penkerių metų ir nusistovės? Siekiame ugdyti ir bendruomeniškumą, muzikinį skonį. Žinoma, labai smagu būtų, jei į koncertus ateitų aplinkinių gyventojų. Vykstant vakarinėms repeticijoms aš paprastai vedu šunį pasivaikščioti ir bandau įsivaizduoti kaimynų reakciją į iš akademijos sklindančią muziką.

Arnas. Žodžio „akademija“ samprata – labai stereotipinė. Man akademija – tai visų pirma bendruomenė. Ne tik muzikantų, bet ir klausytojų.

Daiva. Kol kas kaimynų dar neatėjo. Vis dėlto tai nišinė muzika.

Arnas. Na, aš taip pasakysiu. Užsiimu kovos menais. Kažkada per treniruotę paleidau groti „Ąžuolinius berželius“. Ir ką manot? Koncerte Kauno menininkų namuose sutikau iš sporto salės pažįstamų veidų. Ir ne tik mūsų koncerte, ir kituose improvizacinės muzikos. Ir padiskutuoti galima po to: „Žinai, šįkart ne taip stipriai, anąkart buvo geriau.“

Čia irgi siaubingas stereotipas, kad muzikantai klauso tik tokios ir ne kitokios muzikos, o filosofai – tokios.

Arnas. Būtent, ir tai labai įdomu. Neretai specialaus pasirengimo neturintis klausytojas yra nuoširdesnis nei su akademiniu išsilavinimu. Kažkada su „Berželiais“ grojome netoli Pagėgių esančiuose Bitėnuose, Martyno Jankaus muziejuje, buvusioje spaustuvėje. Susirinko gal pusšimtis žmonių. Vienas ūkininkas man po koncerto pasakė: „Tu groji kaip mano karvės skambaliukas.“ Iš pradžių maniau, kad jis nieko nesupranta, po to net pyktelėjau ant savęs už tokias nuostatas. Jis klauso, girdi ir pritaiko tai, ką sužinojo, savo patirčiai, savo aplinkai. Toks ir yra muzikos tikslas.

Daiva. Tikrai taip. Kai studijavau Konservatorijoje, lankydavomės Filharmonijoje. Turėdavome nuolat vertinti, kritikuoti – gal ne taip sugrojo, kaip kompozitorius užrašė, o gal ne taip ranką laikė. Vėliau dar ilgai jaučiau, kad negaliu tiesiog normaliai klausytis muzikos, tai labai erzino. Buvau mokoma ne klausyti, o kritikuoti.

Kurie instrumentai akademijoje girdimi garsiau?

Arnas. Daugiausia – fortepijonas, mušamieji, kontrabosas ar bosinė gitara. Kol kas neturime stiprios pūtikų sekcijos – būtų smagu turėti ir tromboną, ir trimitą, ir valtorną. Kviesdami pedagogus žiūrime, kad tai būtų improvizatoriai, kurie aktyviai užsiima koncertine veikla.

Daiva. Atidarydami akademiją nerimavome, kad sulauksime daug vokalo studentų. Juk dabar tiek daug vokalo studijų. Bet kol kas antplūdžio nejaučiame.

Arnas. Bet netrukus kviesime atvykti Anne-Liis Poll – fantastišką eksperimentinio žanro vokalistę iš Estijos. Esu dalyvavęs jos dirbtuvėse Leipcige, Vokietijoje. Pats nesu vokalistas, bet sužavėjo jos metodika, laisvė.

Daiva jau minėjo, kad svečių sąrašas šiems mokslo metams užpildytas?

Anas. Kol kas užsieniečių kiekvieną mėnesį neturėsime, bet, tikiuosi, ateityje jų bus daugiau. Labai džiaugiuosi, kad vasarį atvyks Michael’is Moore’as – neeilinė asmenybė, didelis autoritetas man. Jis ir dėstys, ir koncertuos.

Koncertai – „Improdimensijos“ ciklo ir kiti – žiūrovams mokami, tiesa?

Daiva. Taip, dešimt ar penkiolika eurų. Bet mums geriau, jei ateis dvidešimt su bilietais, nei bus pilna salė nenorinčių mokėti. Žmonės nevertina to, ką gauna už dyką. Visi kalba, kaip reikia remti meną, bet, kai reikia išsitraukti dešimt eurų… Ir dukra mano iš Konservatorijos tokią žinią parnešė, kad mūsų koncertai brangūs. Bet aš jos perklausiau, kiek kainuoja bokalas bare. Juk studentams tokie koncertai – kartu ir pamokos. „Improdimensijos“ renginius lydi diskusijos.

Ar visi kolegos džiugiai sutiko naujieną apie akademiją? Nejaučiate konkurencijos, pavydo?

Arnas. Ne, iniciatyvą visi sveikina. Lietuvoje improvizacinis ratas nėra didelis, galima ant pirštų suskaičiuoti. Visi užsiėmę, visi vieni kitus palaikome. Nėra kada konkuruoti.

Daiva. Ateina tokie žmonės kaip Ganelinas ir sako: „Ši vieta sutverta akademijai.“ Bet tikrai. Dabar net dviračiu iš centro galima atvažiuoti.

Ir labai artimą kontaktą su atlikėjais ar dėstytojais užmegzti. Gal ir lauke koncertų surengsite vasarą?

Daiva. Žiūrėsime. O ryšį tikrai reikia artinti. Dabar visi kartu gali pasidaryti kavos, pavasarį visi kartu galės chill’inti lauke. Prikabinom ženklų „Nerūkoma“. Vietoj to pridėjom obuolių – tegu sveikiau gyvena. Gal tai neįprastas požiūris, bet man asmeniškai norisi geram, gabiam, bet klaidžiojančiam jaunimui padėti atrasti kelią.

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. lapkričio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“ ir interneto svetainėje „Kaunas pilnas kultūros“