Arnas Mikalkėnas: „Nebegalime turėti stereotipų“

Pagrindinės Arno Mikalkėno veiklos sritys – džiazas, improvizacinė ir elektroakustinė muzika. Tai garsui atidus kūrėjas, nebijantis, netgi, priešingai, siekiantis peržengti bet kokius muzikinius rėmus, ieškoti savito santykio su muzika. A. Mikalkėno muzikinių patirčių kraitis ypač gausus. Ne tik klasikinės ir džiazo muzikos studijos, bet ir musique concrète, roko, metalo ir kitų žanrų atgarsiai.

Vienas pagrindinių kolektyvų, kuriuose groja A. Mikalkėnas – laisvojo džiazo trio „Ąžuoliniai berželiai“. Per savo karjerą šis kūrėjas yra grojęs ne tik su Arkadijumi Gotesmanu, Daliumi Naujokaičiu, Liudu Mockūnu, Gaile Griciūte ir kt., bet ir su ne mažiau įdomiais užsienio kūrėjais: Kenny Wollesenu, Haakonu Berre, Anne Liis Poll ir kt. Produktyviai jis yra bendradarbiavęs ir su šiuolaikinio alternatyvaus teatro bei hepeningų kūrėju Justinu Kalinausku.

Savo patirtimi A. Mikalkėnas dalinasi ir su studentais. Šiuo metu dėsto Lietuvos teatro ir muzikos akademijos studentams, neseniai Kaune kartu su verslininke Daiva Masaityte atidarė neformalaus muzikinio ugdymo erdvę „Jazz Academy“.

Išeinant iš LMTA centrinių rūmų iškart pastebėjote, kad nebegirgžda durys. Be to, dirbate džiazo, improvizacinės, elektroakustinės muzikos lauke, kuris reikalauja atidumo garsui. Ar pastabumas, jautrumas garsui reiškėsi nuo vaikystės?

Taip, buvau jautrus muzikai. Tėvai pasakojo, kad, kai man nupirko triratuką, jų nuostabai, aš apvertęs bandžiau juo groti, o ne važiuoti. Tai buvo pirmas mano prisilietimas prie muzikos.

Gimiau Rokiškyje. Mama dainavo mašinų gamyklos estradiniame ansamblyje, tad vesdavosi mane į repeticijas. Ten prisėsdavau prie būgnų. Laužydavau būgnų lazdeles.

Bet paskui atsidūrėte Kaune?

Taip, man buvo penkeri, kai persikraustėme į Kauną. Ten pradėjau mokytis muzikos. Jos ėmiausi gan vėlai.

Įdomu, kad grojate akordeonu, fortepijonu ir būgnais. Rodos, ganėtinai skirtingi instrumentai.

Visą laiką norėjau studijuoti fortepijoną, bet į muzikos mokyklą nepriėmė, nes buvau „per senas“. Kadangi pradėjau groti 12 ar 13 metų, tai manęs niekaip negalėjo paimti į fortepijono klasę. Pasiūlė mokytis arba chorvedybos, arba akordeono. Pažinojom mokytoją Leonidą Keblerį, tai ir pasirinkau akordeoną. Mokytojas buvo tikrai nuostabus. Betarpiškai bendraujantis, kartu grodavome, pasakodavo įvairiausias istorijas. Jeigu ne jis, vargu ar dabar būčiau muzikoje.

Prie fortepijono prisėdote vėliau?

Fortepijonu visuomet grodavau paraleliai. Skirdavau vienodai laiko tiek jam, tiek akordeonui. Susidomėjus džiazu, fortepijonas tapo itin svarbus.

O būgnai?

Būgnai – savotiška ambicija. Jais pradėjau groti tik 23 ar 25 metų. Tuo metu jau buvau įgijęs muzikos žinių, turėjau ir džiazo, ir improvizacinės muzikos patirties, todėl reikėjo tik techninius dalykus išmokti, kas nebuvo taip jau sudėtinga.

Daug paralelių tarp būgnų ir fortepijono. Savotiškai giminingi instrumentai. Jų abiejų garsui gimti reikalingas tam tikras laiko tarpas. Grojant fortepijonu spaudomi klavišai, kurie duoda impulsus stygoms, o grojant būgnais reikia juos užgauti lazdele. Nėra tiesioginio prisilietimo prie garso.

Esate minėjęs, kad didžiulę įtaką jums padarė Cecylio Tayloro albumas „Legba Crossing“. Reflektuodamas savo muzikos kelią galbūt atrandate ir daugiau įtakų (nebūtinai muzikinių), kurias galėtumėte įvardinti kaip savotiškus lūžinius taškus?

Daug tokių. Tik dabar pradedu tai suprasti. Reikia laiko distancijos, kad galėtum į viską pažvelgti panoramiškiau. Svarbi subkultūrinės muzikos įtaka. Paauglystėje buvau „Nirvanos“ fanas, vėliau sunkesnės muzikos – atsirado „Sepultura“. Kol nebuvau susipažinęs su klasikine muzika, „Nirvana“ man atrodė aukščiausias muzikinis lygmuo. Prisilietus prie klasikinės muzikos, jau prasidėjo tas diferencijavimas, kad štai „Nirvana“ neprofesionalu ir panašiai. O susidūręs su džiazu, improvizacine muzika, pradedi galvoti, kad ir klasikinė kūryba nebuvo tas aukščiausiasis taškas.

Bet dabar, būdamas kiek vyresnis, suprantu, kad visos muzikinės patirtys yra savalaikės, kad visa muzika yra gera. Svarbu kontekstas. Ne veltui sakoma, kad pankų muzikantas, mokantis du, tris akordus, yra virtuozas. Būtent savosios estetikos rėmuose. Socialiniai, idėjiniai subkultūros dėmenys yra labai svarbūs ir reikšmingi muzikologijai.

„Legba Crossing“ – taip, buvo toks… Tuo metu J. Gruodžio konservatorijoje skirdavo premiją už įvairius nuopelnus. Aš buvau tarptautinių konkursų laureatas ir tą premiją pelniau pirmame kurse. Tai buvo 250 dolerių. Kažkaip greit aš juos išsikeičiau. Ėjau pro „Muzikos bombos“ parduotuvę ir pagalvojau: ar čia už juos gyventi, ar įsigyti muzikos įrašų? Už visus pinigus prisipirkau įrašų.

Idėjiškas poelgis.

Tuo metu gyvenau bendrabutyje, net nelabai turėjau ką valgyti ir, kas juokingiausia, net CD grotuvo neturėjau. Teko skolintis. Tą naktį klausėmės C. Tayloro „Legba Crossing“. Po to ėmėmės performansų, už kuriuos kentėjau nuo vadovybės. Mane žavėjo C. Tayloro ekspresija ir tai, kad šiame įraše jam talkina klasikiniai muzikantai. Suvokiau, kad ne tik džiazo muzikantas gali improvizuoti. Prasiplėtė mano siauras supratimas.

O įtakų tikrai labai daug. Kartais pats susimąstau, kiek daug geros muzikos, gerų koncertų yra tekę išgirsti.

Arnas MIkalkėnas 1 aut. Dainius Čėpla.jpg

O kaip šiuo metu? Sekate naujienas, klausotės muzikos?

Dabar klausausi daugiausiai savo draugų. Turiu gana nemažai aktyvių pažįstamų, kurie leidžia įrašus. Šiandien susiduriame su milžiniška muzikos informacijos gausa, todėl stengiuosi orientuotis į tai, ką daro mano pažįstami.

Gal šiek tiek esu atitrūkęs nuo roko muzikos. Bet daugiau dėl to, kad sėdžiu tame old schoole. Iki šiol „Nirvanos“ kompaktai guli mašinoje.

O kaip teatras? Pastebėjau, kad teatras neretai patraukia jūsų lauko muzikantų dėmesį.

Su pačiu teatru didelės patirties neturiu. Teko bendradarbiauti su Gyčiu Padegimu. Tai buvo savotiška avantiūra, atlikau šiokį tokį vaidmenį. Tačiau man aktualesnis yra performanso menas. Su juo susipažinau kolegos Justino Kalinausko dėka.

Performansas patraukė tuo, kad… Pavyzdžiui, teatre yra daugiau netiesos, daugiau melo. Man visuomet keista, kaip miršta aktorius, bet jis iš tikrųjų juk nemiršta. Jis meluoja, kad miršta. Aš noriu, kad jis mirtų. Žinoma, čia hiperbolizuoju.

Bet kine dar daugiau melo? Daug dublių…

Taip, bet kine santykis su realybe kitoks. Jo užduotis kiek kitokia nei teatro. Jis tarsi atlieka papildytosios tikrovės (augmented reality) funkciją. O performansas mane žavi tuo, kad jame nėra melo. Jame vyksta veiksmas, iš tikrųjų kažkam skauda. Žinoma, tai savotiškas kraštutinumas.

Pakalbėkime apie vieną naujausių jūsų veiklos aspektų – „Jazz Academy“ atidarymą. Ar sulaukėte pakankamai susidomėjimo?

Šiuo metu turime septynis nuolatinių studijų studentus. O tai, manau, yra gerai, juolab kad mes nesuteikiame diplomo. Akademija rengia ne tik studijas, bet ir koncertus, planuojame pradėti leidybinę veiklą. Šiuo metu jau sutarta, kad atvažiuos Michaelas Moore‘as, Carlo Morena. Bus tikrai ryškių asmenybių. Sugrįžo „Improdimensijos“ renginiai, kurie buvo persikėlę tik į „MAMA Studio“ Vilniuje.

Nesinori kalbėti negatyviai, bet, deja, kai kurios mūsų institucijos neatlieka savo funkcijų. Neturėdamos jokių išteklių ir noro jų įgyti bando kurti universalius muzikantus, kas yra absurdas. Todėl „Jazz Academy“ įkurta, manau, labai tinkamu laiku.

Kaip tik norėjau apie tai teirautis, nes, regis, postūmis atidaryti „Jazz Academy“ kilo iš nepritarimo oficialiosioms pedagoginėms institucijoms.

LMTA Šiuolaikinės muzikos programa išsprendė džiazo studijų problemas. Joje puikiai integruotas tarptautiškumas. Be to, susirinkęs labai stiprus kontingentas. Ateini į studentų egzaminus ir išgirsti aukščiausio lygio koncertus. Net nežinau, ar akademija atsirado kaip kažkoks protestas. Turbūt ne.

Na, gal ne protestas, bet savotiška atsvara.

Taip, atsvara yra geras žodis. Ne konkurencija, bet atsvara. Ir savų idėjų realizavimas.

Esate privati įstaiga, bet jeigu ateitų velniškai gabus jaunuolis, kuris labai nori studijuoti „Jazz Academy“, bet neturi lėšų, ar gali jis tikėtis kokios nors paramos, finansavimo?

Be abejo. Tai vienas iš mūsų prioritetų. Jei žmogus talentingas, jam bus suteiktos visos sąlygos.

 „Ąžuoliniai berželiai“ – turbūt ilgiausiai trunkantis jūsų projektas. Šiuo metu ir muzikantų skaičius išaugo iki šešių.

Iš tiesų „Ąžuoliniai berželiai“ yra trys žmonės, o „Ąžuolinių Berželių Dance Party“ – tai toks daugiau gretutinis projektas. Žinoma, šiek tiek maišosi šitie dalykai, bet galbūt mūsų tikslas toks ir buvo. Kaip „Ąžuoliniai berželiai“ atliekam improvizacinę muziką. Ji yra rimta, be ironijos. Ir mūsų pirma kasetė vadinosi „Dance Party“. O vėliau įtraukėm daugiau žmonių ir gimė „Ąžuolinių Berželių Dance Party“. Šis projektas labai performatyvus, jame daug ironijos. Smagu jame groti.

Ar ironija turi savo taikinį? Kartais grojate su full capu, pasipuošęs kokia nors ekstravagantiška grandinėle ir t. t. Atrodo, lyg bandoma pasijuokti iš popkultūros.

Turbūt ironija prieš viską. Ir prieš mainstreaminius dalykus, kartu nevengiant pasijuokti iš savęs. Juokiamės ir iš daugelio laisvosios improvizacijos klišių. Būna taip, kad daugiau juokiamės net iš savęs nei iš kažko kito.

O kaip atsirado „Ąžuoliniai berželiai“? Kiek žinau, iki tol dar grojote duetu su Tomu Razmumi.

Mes trys – aš, Tomas Razmus ir Nerijus Ardzevičius – esame seni draugai. Su Nerijumi ir konservatorijoje susidurdavome, nors jis ir vyresnis už mane. Galima sakyti, kaip muzikantai kartu augome. Labai daug grodavome kartu. Tik vieną dieną, prieš daug metų, susėdom ir nusprendėm, kad viskas, kuriam, koks bus pavadinimas? „Ąžuoliniai berželiai“? Gerai, tinka. Tarp kitko, „Ąžuoliniai berželiai“ – vienas iš pretekstų groti būgnais. Nes vis nepavykdavo rasti būgnininko.

Leidybinėje kompanijoje „Sculdubuldu“ šiemet jau pasirodė du jūsų leidiniai – „Sculdubuldu Vol​.​ 3, ORGANism“ ir solo „Live @ Improdimensija“. Galbūt turite planų plėsti leidybinę veiklą?

Kaip „Sculdubuldu“ esame išleidę ir kitų muzikantų įrašų, taip pat ir fiziniu formatu. Pats slapyvardis „Sculdubuldu“ liks mano kaip elektroakustinio kompozitoriaus, nes esu baigęs elektroakustinės kompozicijos magistro studijas. Ši sfera tokia labiau nišinė, bet man labai svarbi. O leidybinę veiklą planuoju perkelti į „Jazz Academy“. Nes dirbant keliais frontais, būtų sunku viską aprėpti.

Nebuvo kilę minčių bendradarbiauti su „No Buisness Records“ – jie taip pat orientuojasi į improvizacinę muziką?

Turbūt bendradarbiausiu. Iki šiol neturėjome tokio įrašo, kurį būtume galėję kartu leisti, bet dabar, rodos, tik laiko klausimas. „No Buisness Records“ – puikus veikimo pavyzdys. Jie labai aktyvūs, leidžia gerus įrašus, kurių didžiąją dalį išperka užsienio auditorija.

O „Sculdubuldu“ yra savotiška mano paties ir mano draugų įrašų leidimo platforma, kurioje galiu jaustis nepriklausomas. Nori leidiesi, nori – ne.

Norėčiau sugrįžti prie elektroakustinių įrašų. Kas paskatino atsigręžti į šią nišą?

Mane labai domina aplinka. Gyvenu tarytum savo fantazijų pasaulyje, kuriame nuolatos esu apsuptas muzikos. Viskas prasidėjo nuo garsų medžioklės ir siekio išsigryninti, nes muzikos sąvoka gana plati. Paauglystėje man giliai įsirėžė Johno Cage‘o mintis, kad muzika – tai organizuoti garsai. Norėjosi imtis to garsų organizavimo ir visa tai dokumentuoti.

Mano elektroakustinė muzika atlieka aplinkos, kurioje buvau ar esu, dokumentavimo funkciją. Taip pat tai eksperimentinė terpė, kurioje fiksuoju nuotaikas, būsenas. Be to, tai suteikia galimybę vienoje aplinkoje įsirašytą medžiagą perkelti į kitą aplinką. Tai ganėtinai primityvus požiūris, bet aš nebijau primityvumo.

Turbūt tai lavina patį jautrumą, pastabumą muzikai?

Be abejo. Tai ypač svarbu improvizacinėje muzikoje. Ne tik kolegos, su kuriais dirbi, bet ir tave supanti aplinka, ir žiūrovai yra lygiai toje pačioje pozicijoje kaip ir tu pats. Bet kuris aplinkos objektas yra toks pat svarbus kaip pats atlikėjas. Tiek elektroakustinė, tiek improvizacinė muzika – labai neindividuali, neegocentriška. Tas mane žavi.

Pakalbėkime apie džiazą kaip reiškinį. Pastebiu tendenciją, kad muzikantai paklausti, ar groja džiazą, bando kratytis žanro etiketės. Ar džiazo sąvoka vis dar aktuali ir kas už jos slypi?

Geras terminas yra fusion, reiškiantis muziką su džiazo elementais. Džiazo prasme, manyčiau, esu old schooleris. Be proto mėgstu Theloniousą Monką, Charlesą Mingusą, Johną Coltrane‘ą, Ornette‘ą Colemaną ir free jazz ištakas. Man sunku prisitaikyti prie tos modernios muzikos, kuriai įvardinti pasitelkiami įvairūs terminai, kuri labiau traktuojama kaip instrumentinė muzika, o ne džiazas.

Kai kas teigia, jog džiazas yra miręs. Vėlgi priklauso nuo to, kaip džiazą suvoksi. Jei traktuotume archajiškai, kuomet džiazas tebuvo pramoga, tai improvizacijos negalėtume vadinti džiazu, nes ji neatlieka pramoginės funkcijos. Džiazas nebesiejamas su šokiais ir įgijęs intelektualesnę klausomąją funkciją.

Tačiau kratytis džiazo neketinu. Šis žanras padarė man labai didelę įtaką. Dažnu atveju tai, ką groju, įvardinčiau kaip savotišką džiazo išraišką. Juk turim tokias sąvokas kaip Lietuvos džiazo mokykla, Vilniaus džiazo mokykla.

Bet yra tokių, kurie kvestionuoja šių mokyklų egzistavimą.

Kaip tik savaitgalį klausiau GTČ – jie tikrai išskirtiniai bendrame kontekste. Tarp kitko, neseniai vyko „Improdimensijos“ renginys ir Arkadijus Gotesmanas paminėjo labai įdomų, man nežinomą faktą, kad iki 2000-ųjų Vilniuje nebuvo nei vienos vietos, kur būtų grojamas standartinis džiazas. O jei kas vykdavo, tai vykdavo kūrybinis džiazas. Išties nustebino toks dalykas. Vadinasi, tikrai kažkas egzistavo. Jei priimta manyti, kad yra amerikietiškas, europinis džiazas, tai gal normalu turėti ir lietuvišką džiazą?

Kaip kad lenkai sako turį lenkiško džiazo mokyklą.

Taip, lenkiškas džiazas taip pat. Ar būtinai turi galioti amerikietiško džiazo kriterijus, kad atliekamą muziką galėtume vadinti džiazu? Šiaip ar taip, Ganelino Trio muzika yra akivaizdžiai inspiruota džiazo. Aišku, to amerikietiškojo džiazo išsilavinimo nebuvimas vertė interpretuoti muziką savaip, bet tai davė puikių rezultatų.

Čia labai platus diskusinis klausimas. Džiazo mokyklos, džiazo sąvoka. Aš dar galėčiau gana banaliai išskirti džiazą. Jei girdžiu svingą – tai yra džiazas. Ar tai būtų ritmas, ar tik aliuzija į svingą – nesvarbu, bet tai vienas pagrindinių džiazo elementų.

Ar Lietuvos džiazas tikrai toks išskirtinis pasauliniame, europiniame kontekste? Ar yra dar kažkas, be to polinkio į laisvąją improvizaciją?

Turim vieną vizitinę kortelę – GTČ. Nežinau kito kolektyvo, kuris būtų pelnęs tokį pripažinimą istoriniame kontekste. Ar turime kažkokį savitumą, išskirtinumą šiuo metu? Turime Liudą Mockūną, kuris savaime yra išskirtinėis asmenybė.

Būsiu subjektyvus, bet man lietuviškas džiazas neatsiejamas nuo improvizacinės muzikos. Tarptautiniu mastu pripažinti atlikėjai akivaizdžiai labiau linkę į improvizaciją. Žinoma, nereikia pamiršti ir tų Lietuvos muzikantų, kurie baigė studijas JAV, Olandijoje ar kitose šalyse, kuriose puikiai paruošiami tradicinio džiazo atlikėjai, ir kurie propaguoja tradiciškesnį skambesį. Turbūt istorija kalbės apie lietuviško džiazo išskirtinumą.

O žvelgiant lokaliai, ar galima pastebėti kokių nors skambesio skirtumų tarp Klaipėdos, Kauno, Vilniaus?

Skirtumų yra. Kaunas man asmeniškai visuomet buvo avangardiškas miestas. Jame buvo daug subkultūrinės muzikos. Raimundas Eimontas, Darius Čiūta… 10 dešimtmetyje, būdamas vaikas, matydavau visus tuos „N!N!N!“ orkestrus, noizus ir t. t.

Kaunas garsėjo ir sunkiosios muzikos, metalo scena.

Taip, toji scena taip pat svarbi. Buvo justi subkultūrų įvairovė. Užaugau Vilijampolėje su viena iš subkultūrų – vadinamaisiais marozais ar urlaganais. Bet tuo pat metu egzistavo pankai ir įvairios kitos grupės. Vilniuj būdavo visa grietinėlė, galima sakyti, aukščiausio lygio kultūra. Klaipėda vėlgi buvo kiek kitokia. Klaipėdos džiazo orkestro vadovas Kęstutis Sova ir kiti tikrai nuostabūs muzikantai, sugrįžę į gimtąjį miestą, atnešė naujų vėjų. Be to, dabar labai suaktyvėjęs bendradarbiavimas tarp miestų.

Norėtųsi pakalbėti apie avangardinio/laisvojo džiazo ir improvizacinės muzikos auditoriją Lietuvoje. L. Mockūnas yra sakęs, kad nuolatinių tokios muzikos gerbėjų yra daugmaž 150 , o likę nėra tokie reguliarūs koncertų lankytojai. Pritartumėte tam?

Kas liūdina – tai Kauno studentų pasyvumas. Niekaip negaliu to suprasti. Bandžiau jiems dėl to moralizuoti, bet paskui pagalvojau, kodėl aš juos turiu per prievartą kviesti į koncertus? Sako, neva  pinigų trūksta. Bet tai, mano galva, yra blefas. Per mėnesį sutaupyti 5 ar 10 eurų koncertui tikrai įmanoma. Norėčiau, kad auditorija augtų, bet kaip tai padaryti, jei jauni žmonės nesiintegruoja į koncertų lankytojų gretas? Aš pats koncertuose visuomet matau tuos pačius žmones.

Vilniuje lankantis koncertuose situacija panaši. Atėjęs į koncertą sutinki muzikantus, jų draugus ir tuos pačius entuziastus.

Lygiai ta pati tendencija visur. Tikiuosi, kad studentų gretose atsiras nauja smalsi karta, kuri pradės rodyti pavyzdį. Man niekaip nesuprantama – kodėl? Juk gali rinktis muzikinį stilių, kuris tau yra priimtinas, bet kaip tu tapsi muzikantu, jei nebūsi universalus, jei į muziką žiūrėsi stereotipiškai. Stereotipinė muzikologija yra apskritai viena Vakarų Europos muzikos blogybių. Žvelgiant iš muzikologinės perspektyvos, mes nebegalime turėti stereotipų. Nebegalime vertinti muzikos pagal pagrotą natų skaičių, atlikimo švarą. Vertinimas, besiremiantis tradiciniais muzikologijos principais, priveda prie to, kad atmetama daugybė muzikos. Rodos, jaunimas turėtų eiti priešingu keliu, bet ne…

Dabar nemažai jaunimo išvyksta mokytis į Daniją, kitas šalis. Darosi tarptautiškesni, semiasi įvairių idėjų, bendradarbiauja ne tik su Lietuvos muzikantais. Ar jums kaip pedagogui mūsų jaunimas atrodo ieškantis naujo skambesio? Kaip jie žvelgia į muziką?

Esu vienaip ar kitaip susijęs su daugeliu Lietuvos studentų tiek Kaune, tiek Vilniuj. Dėmesį patraukia kūrybiškas jaunimas. Pavyzdžiui, labai džiugina LMTA magistrantai. Antrakursių atlikimo, kūrybiškumo lygis labai aukštas, kartais net stebinantis. Stebiu Kazimierą Jušinską, tuos pačius „Džiazlaif“. Labai džiugu matyti, kaip formuojasi kūrybingos asmenybės.

O kaip dėl erdvių grojimui? Vilniuje turime „Jazz Cellar“, taip pat įvairių kitų vietų, kur galime išgirsti improvizacinės, džiazo ir kitokios muzikos. Kokia situacija Kaune?

Turim Kauno menininkų namus, kuriuose Aurelijus Užameckis organizuoja CRRNT koncertų ciklą. Su Tomu Razmumi lankėmės šio ciklo koncerte, kuriame pasirodė „Jūra ir Mėta“. Buvo nuostabu. Be to, šie koncertai pritraukia nemažą auditoriją. Taip pat alternatyvius renginius organizuojame „Jazz Academy“ patalpose. Manyčiau, pakanka šių dviejų erdvių, nes ne visą laiką ir jas pavyksta užpildyti. Žinoma, jaunimas organizuojasi jam sessionus, bet gana žemo lygio. Manau, kad jie turi daugiau potencialo nei susiorganizuoti jam session šventę kokiam nors kabake. Tai nėra savęs realizacija.

Kaip vertinate festivalinį gyvenimą Lietuvoje? Yra tekę iš jaunesnių muzikantų girdėti, kad neretai didieji festivaliai linkę ignoruoti vietinius kūrėjus.

Pasitaiko. Bet vėlgi – ar tikrai nori groti tokiame festivalyje? Kai kur nesinori groti, nes ten formuojama estetika yra priešinga tavajai.

Labai geri pavyzdžiai yra „Birštonas Jazz“, „Broma Jazz“ Kėdainiuose, kuriuose tikrai atkreipiamas dėmesys į Lietuvos muzikantus. Ir „Vilnius Jazz“ nuolat įtraukia lietuviškų kolektyvų.

Jūsų akimis, Lietuvos džiazo scena atrodo vientisa ar esama susiskaldymo tarp miestų, stilių, kartų?

Jaučiu susiskaldymą tarp mainstreaminio ir laisvąja improvizacija grindžiamo džiazo. Jei pradedi vienas kitam kelti kažkokius reikalavimus, nelieka bendrystės. Demokratinėje šalyje kas ką nori, tas tą gali daryti, jeigu nekliudo kitiems. Norėtųsi glaudesnio bendravimo, o ne tokio atsainaus, kartais net pikto požiūrio. Tave patį tarytum pastato į prieštaraujančią poziciją, neva tu protestuoji prieš juos. Bet jokio protesto nėra, tiesiog kiekvienas turime savo požiūrį. Suprantama, kad kiekvienas ras argumentų savo atliekamai muzikai, bet pašaipos, pykčio vienas kito atžvilgiu norėtųsi mažiau.

Žurnale „Nemunas“ minėjote, kad yra daug konceptualizmo, kuris pasitelkiamas kaip priemonė paslėpti savo grojimo įgūdžių trūkumams. Ar žvelgiant plačiai į muzikinį pasaulį vis dar daug tokių konceptualistų?

Vėlgi būsiu subjektyvus, bet iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad konceptualistai ir romantikai man labai panašūs. Romantikai orientuojasi į savo subjektyvius jausmus. Kalbant banaliai, jeigu myli, tai mylėk, man tai nėra taip įdomu, nes veda į perdėtą subjektyvumą. Konceptualizme žavi tarpdiscipliniškumas, įdomu, kaip sąveikauja skirtingi menai, tarkim, kai į muziką bandoma perkelti architektūrinius modelius ar panašiai. Bet dažnai tai gali nuvesti į romantikams būdingą perdėtą subjektyvumą. Šiandien kaip tik kalbėjomės su studentais apie tai, kas atsirado pirmiau – improvizacinė ar moderni muzika. Nepatyrusiam klausytojui estetiškai jos atrodo panašios, bet veiksmo prasme esama skirtumų. Modernioji muzika prašosi paaiškinimo, o improvizacinė muzika veikia be jokių papildomų paaiškinimų, nors estetiškai gaunamas panašus rezultatas. Žinoma, profesionalui skirtumai akivaizdūs. Be abejo, tiek viena, tiek kita yra meno formos, tikrai neketinu to neigti.

Man regis, konceptualizmo laikotarpis jau praėjo. „Nemune“ omeny turėjau tai, kad tam tikruose Lietuvos kompozitorių kūrybos aspektuose labai daug konceptualizmo, bet labai mažai muzikos. Kartais man labiau norisi muzikos grynuolio nei paties koncepto. Konceptualizmas atlieka iliustracinę funkciją, jis tartum papildoma priemonė, kuri leidžia muzikai skambėti gerai. Bet dažnai nutinka taip, kad atsisakius koncepcijos pati muzika ima skambėti blogai.

Sakykite, o kokį muzikos istorijos tarpsnį laikytumėte muzikos aukso amžiumi? Daug kas sako, kad tokiu auksiniu periodu buvo XX a. antroji pusė.

Būsiu subjektyvus, bet man tai 90-ieji. Su grunge judėjimu, su „Sonic Youth“, su „Nirvana“, su tuo tikru roko skambesiu. Man tai aukso amžius.

Kalbino Vitalijus Gailius

Šaltinis: „Lietuvos muzikos informacijos centras“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.