Du jauni eksperimentinės muzikos atlikėjai netalpina savęs į jokius stilistinius rėmus. Priešingai, jie tarsi protestuoja prieš tradicinį grojimo būdą ir, žaisdami garsais, čia ir dabar dėlioja „noise” mozaiką.

Koks yra Kristupo Giko ir Kazimiero Jušinsko duetas? Kokia jūsų tarpusavio komunikacija?

Kristupas: duetas išsiskiria eksperimentiniu muzikos skambesiu, kuris sukuriamas pamirštant pačią instrumentų prigimtį ar įprastą grojimo jais būdą ir tiesiog žaidžiant visais jų skleidžiamais garsais. Grodami kartu jungiame labai skirtingas garso estetikas, stengiamės komunikuoti tarpusavyje, ieškodami bendrumo tarp akustinio ir elektroninio garso arba kaip tik grojame labai skirtingai lipdydami kontrastingą, koliažinį, tačiau bendrą muzikinį paveikslą.

Kas paskatino groti kartu ir kokia buvo pirmojo projekto idėja?

Kazimieras: Kristupas prieš gerus metus organizavo improvizacinės muzikos festivalį „Fantomas”. Ta proga pasiūlė pagroti su jo DJ amplua. Parodė savo eksperimentinį patefonų skambesį ir būdus kaip muzikuoja jais, tad sutikau, nes buvau išsiilgęs elektronikos garsų. Neįprastas garsynas ir mane paskatino ieškoti kitokio priėjimo prie garso atliekamo saksofonu. Taigi pirmą kartą ir pasirodėme „Fantomasfest’e”.

Kristupas: su Kaziu grojame įvairiuose projektuose ir sugalvojom padaryti kažką kitokio, nebandyto. Iš pradžių buvo idėja padaryti improvizacinį šokių muzikos duetą, kur aš kaip didžėjus miksuočiau techno gabalus, o Kazys savo nuožiūra raitytų glamūrines saksofono melodijas, bet visgi festivalio dieną noise mums buvo labiau prie širdies, nuo tada profilio ir nebekeitėme. O paskui, kuo daugiau grojom ir koncertavom, tuo daugiau perspektyvų ir idėjų radosi.

Tai koks gi yra iš tikrųjų tas jūsų atliekamos muzikos stilius? 

Kazimieras: paprastai koncertuose improvizuojam. Manau, Kristupas koncertų metu atlieka nemažai eksperimentų su patefonais, mėgsta pagrot šokių muzikos (juokiasi). Taip pat priklausomai nuo akustikos ir erdvės nusprendžiam ar grosime noise`iškai ar ne. Kaune galėsite išgirsti ir akademinės muzikos įtakos, kadangi atliksime kelias kompozicijas. 

Kristupas: tai, ką grojame, niekaip neįkiši į jokius stilistinius rėmus, visgi, kai reikia apibrėžti, sakau jog tai noise’as, nors ir turintis daugybę noise’ui nebūdingų bruožų. Grojant atsiranda ir šiek tiek vizualaus performatyvumo bruožų. Kazys preparuoja saksofoną į jį kišdamas kokius nors buitinius objektus, taip išgaudamas „nesaksofoniškus” garsus, o man būna kas nors lūžta, nusprogsta arba pakrato elektra (juokiasi).

Ar tokie jūsų teatrališki veiksmai būna iš anksto surežisuoti ar viskas vyksta improvizuotai?

Kristupas:  niekas nesuvaidinta. Viskas, ką mato ir girdi žiūrovai išplaukia iš natūralios muzikinės ekspresijos. Kai kurie klausytojai sako, kad mūsų muzika yra juokinga arba linksma ir tikrai jiems pritariu. Nors grodami esame visiškai susikaupę į aktyvų kūrybini procesą, tačiau pats garsynas iš savęs, plokštelių iškarpos, plataus spektro muzikinių estetikų mix’as sukuria tokią atmosferą, kuri vieniem primena multikus ir vaikystę, kitiem – kažką labai absurdiško ar destruktyvaus. Man grojimas šiame duete sukelia daugybę gerų emocijų, kurios atsiranda turbūt dėl to, nes viskas vyksta iš smalsumo, savotiško žaidimo forma. Kai po koncerto sužinom, kad kažkam irgi patiko, būna labai gera, norisi groti dar daugiau, tada prisigalvojam visokių planų ir naujų žaidimo taisyklių.

Artimiausias jūsų koncertas įvyks jau šį penktadienį, lapkričio 8 d. 19.00 val. „Jazz Academy” erdvėje Kaune. Ko gali tikėtis jūsų klausytojas šį kartą?

Kazimieras: kaip minėjau, atliksime kelias kompozicijas. Taigi tai nebus visiška improvizacija, koncerto eigoje bus galima išgirsti struktūrą. Kas vyks struktūros viduje tarp kompozicijų, tiksliai pasakyti negalime. Manau, jog klausytojas gali tikėtis tikrai unikalios patirties, dėl neįprasto ausiai garsyno. Tai turėtų patraukti dėmesį arba kaip tik sukelti atmetimo reakciją. Esame pasiilgę groti kartu tad, manau, bus gan interaktyvi muzika.

Kristupas: klausytojui patarčiau nieko nesitikėti, atsipalaiduoti ir tiesiog būti atviram, priimti garsus tokius kokie jie yra ir eiti ten kur jie veda, neabejojant jų reikšme ir neieškant to priežasčių ar tikslų. Lai tai būna reiškinys, kurio mes patys iki galo nepažįstam.