Laisvosios improvizacijos muzikoje esmė

Vienas svarbiausių atlikėjo raišką dėstančio pedagogo uždavinių, ugdant būsimą muzikos atlikėją, yra greitas ir kokybiškas muzikos atlikimui ir interpretavimui reikalingų įgūdžių suformavimas.  Skirtingi mokinių gebėjimai, poreikiai, muzikinės patirties veiksniai sąlygoja individualaus darbo butinybę. Mokiniai yra nuolat stebimi, kaip atlieka savikontrolės ir korekcijos veiksmus, pedagogas nuolat keičia atlikimo sąlygas, leidžia mokiniams pajusti kokioje formavimosi stadijoje yra įgūdis.  

Aplinka yra vienas pagrindinių muziką studijuojančių moksleivių ugdymo veiksnių.  Pedagogo stebėsenos laukas apima ne tik mokinį ir jo asmenines savybes, bet ir jo aplinką – šeimos, socialinę, kultūrinę ir kt. Taip pat svarbi asmeninė mokinio istorija, ryšys su buvusiais pedagogais ir numatomos ateities studijų perspektyvos.

A. Maslow formuojami ugdymo uždaviniai kelia savirealizacijos būtinybę. Ugdytinis tampa aplinkos centru, kreipiamas dėmesys į asmeninius, charakterio bruožus.

Savirealizacijos išcentrinimas veda prie kūrybinių įgūdžių reikšmės. Neretai iš mokinių girdžiu replikas: “norėčiau improvizuoti, bet nežinau kaip…”. Suformuoti akademinės muzikos įgūdžiai mokinio neįgalina improvizuoti. Neretai sulaukiama  ir atvirkštinės reakcijos – mokinys gali groti tik notuotą, aiškiai muzikine forma išreikštą informaciją. Taip kyla su savirealizacija susijusios problemos. Neretai improvizacija stereotipiškai kildinama iš džiazo muzikos. Dažnai nustatomos ribos, kad improvizuoti geba tik džiazą bestudijuojantys ar studijas baigę profesionalūs atlikėjai. Pamirštama, jog improvizacija yra pirminė bet kokio muzikinio kūrinio stadija. Daugelis praktikų siūlo įvairias mokymo metodikas, kaip turimus muzikinius įgūdžius paversti įgūdžiais, kurie leis atlikėjui laisvai ir improvizatyviai atlikti muzikinį kūrinį. Siūlymas taikyti akademinės muzikos įgūdžius improvizatyviai yra gana plačiai analizuojamas įvairioje su laisvąja improvizacija susijusioje mokslinėje literatūroje.

IMG_2804-2

Vertėtų išskirti du laisvosios improvizacinės muzikos tipus – solo ir grupinė improvizacijos. D. Bailey solo improvizaciją apibūdina, kaip daug koherentiškesnę (Bailey, 1992). Solo improvizacija yra labiau asmeniška, gali trukti tiek kiek norisi pačiam atlikėjui, išvengiama pašalinės invazijos, muzikinių komentarų ir labai daug priklauso nuo asmeninės kompetencijos ir įgūdžių. Iš esmės koherentiškumas yra būtina sąlyga, jog solo improvizacija būtų sėkminga. Solo improvizaciją yra lengviau kontroliuoti. Nenuspėjamumo elementas improvizacinėje muzikoje dažniausiai atsiranda grupinės improvizacijos dėka. Bailey pripažįsta: „Vis dėl to didžiausias laisvos improvizacijos džiaugsmas yra pasiekiamas grojant su grupe“. (Bailey, 1992). Galima teigti, jog visos įmanomos muzikinės patirtys, kai kartu improvizuojama grupėje, papildo tai, ką gali pasiekti vienas solistas. Tai yra galimybė atlikėjams patirti vienas kito ribotumą, stebėti klaidas ir improvizatyviai kurti problemų sprendimo būdus. Kai atlikėjai improvizuoja privalumu tampa tolerancija skirtingoms asmenybėms, jų atlikimo stiliams, skirtingoms muzikinėms patirtims ir įgūdžiams. Dažniausiai asmeninės charakterio savybės lemia, ar muzikantas labiau mėgsta improvizuoti grupėje, ar soluoti. 

Dėl abstraktumo ir nenuspėjamos muzikinės improvizacinės krypties, atsitiktinumo, notuoti  tampa beprasmiška (Nyman, 2014). 

Tradicinę notaciją galima pakeisti norimo aukščio, ilgio, greičio grafiniu vaizdavimu. Grafiniai partitūrų vaizdavimai – šiuolaikinės akademinės muzikos bruožas. Pasitelkiant pripažintus pasaulyje šiuolaikinės muzikos mokymo metodus, grafinius notavimo būdus galima taikyti ir laisvąjai improvizacijai. Grafinis vaizdavimas sintezuojasi su architektūros, garso menais, todėl prasiplečia inspiracinės galimybės. Dažniausiai braižoma diapazono, dinaminė amplitudė. Intensyvūs brėžiniai gali sąlygoti ir muzikinio veiksmo intensyvumą.

Anot Feigin (cituojama iš: Kanellopoulos, 2007) „su niekuo nepalyginsi improvizavimo kartu su kitu žmogum. Tai darydami mes galim išsivaduoti iš savo gilios, šaltos ir tamsios izoliacijos ir visų sienų, kurios pastatytos apsaugoti, bet iš tikrųjų paslepia mūsų tikrąjį aš. Laisvoji improvizacija reikalauja išimtinio atidumo kitam”. Laisvos improvizacinės muzikos krypties menininkai išskiria, jog improvizacijos grupėje yra visa laisvos improvizacinės muzikos esmė. Tai netgi yra būtina prielaida jos tęstinumui.

IMG_2849

Teiginys, jog laisvoji grupinė improvizacija nepriklauso vakarietiškai tradicijai, pagrįstai muzikine notacija, yra teisingas. Taip pat tiesa, jog laisvoji grupinė improvizacija nepriklauso jokiai liaudies muzikos tradicijai. Kyla klausimas ar laisvoji improvizacija turi kokias nors istorines tradicijas ar tai tik eilinė alternatyvaus muzikos meno forma.  V. Iyer savo straipsnyje “Exploding the Narrative in Jazz Improvisation” išskiria “istorijos pasakojimo” (Iyer, 2004) ir muzikinės dramaturgijos svarbą. Tarsi kiekvienas improvizatorius kuria laisvosios improvizacinės muzikos tradicijas, pasilikdamas teisę būti inspiruotam kitų, tiek vakarietiškų, tiek liaudies, tiek alternatyvios ar netgi pop kultūros muzikos tradicijų. V. Iyer išskiria ir muzikos istorijos pažinimo svarbą: “ improvizacija yra galėjimas varijuoti įvairiomis formomis, nuo Charlie Parker iki Cecili Taylor” (Iyer, 2004).

Laisvai improvizuojantis atlikėjas gali naudoti bet kokį stilistinį komponentą atliekamoje improvizacijoje. Gali viena po kito komponuoti ir dekonstruoti įvairius vieno ar kelių stilių elementus. M. Samson savo straipsnyje “Imaging Music: Abstract Expressionism and Free Improvisation” (Samson, 2001) laisvosios improvizacinės muzikos pradžią gretina su laisvojo džiazo atlikėjais – O. Coleman, C. Taylor, J. Coltrane vėlesniuoju kūrybiniu etapu. Šių atlikėju kolaboracijos su įvairiomis skirtingomis muzikos kryptimis buvo akivaizdžios. C. Taylor yra įgijęs akademinį išsilavinimą, J. Coltrane domėjosi indų kultūra, akademine muzika. S. Lacy sako: “kai išsivystė hardbopas, nebeliko džiazinės improvizacijos prasmės” (cituojama iš: Samson, 2001). M. Samson siūlo analizuoti šiuolaikinės muzikos komponavimo principus ir kai kuriuos jų taikyti improvizatyviai. Taip pat sureikšmino aleatorinės muzikos svarbą – kada tas pats kūrinys kiekvieną kartą skamba skirtingai, tačiau turi tą pačią idėjinę prasmę.

Arnas Mikalkėnas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.