Jeigu Armantas Gečiauskas, važiuodamas traukiniu į tolimą ir dar nelankytą šalį sutiktų būrį smalsių pakeleivių, tai prisistatytų jiems savo sceniniu vardu – Arma Agharta. Labiau susidomėjusiems jis paaiškintų: „Aš darau teatrališkus garso performansus. Tai tarsi muzika, bet ne muzika, kur svarbus yra garsas, kostiumai, judesiai.”

Tuos kostiumuoto garso griaučius entuziastingas atlikėjas apgalvoja iš anksto, o patį veiksmą improvizuoja, provokuodamas auditoriją bei subtiliai trindamas ribą tarp normos ir absurdo. Iš pasakų pasaulio pasiskolinęs performanso viziją jis save vadina multiplikaciniu šamanu ir istorijas pasakoja garsais. Elektroniniai instrumentai, sintezatoriai, efektų procesoriai, pedalai,  vis dažniau įtraukiami akustiniai objektai padeda išgauti vaizduotės apdorotus neįprastus skambesius. „Pagrindas visada buvo kažkoks sintezatorius, kuris turi daug garsų. Su juo stengiuosi groti taip, kaip nėra įprasta, kad padaryčiau kuo kreivesnį garsą.”

Groti istorijas ekperimentinės muzikos atlikėjas pradėjo 2007 metais. „Pradžioje, kadangi dar buvau labai jaunas, garse buvo išreikštas maksimalizmas, tad tai labiau buvo triukšmas, tokia savotiška triukšminė ekspresija. Tai buvo ganėtinai tiesmuka. Vėliau norėjosi subtilėti, pradėjau domėtis labiau ir bandyti kitaip išreikšti save. Dabar tai yra labiau muzika nei triukšmas. Garsai labiau sudėlioti, mažiau šaižumo garse, mažiau to vadinamo distoršeno, kurio pagrindas buvo kuriant triukšmo muziką. Be to ir pats turėjau mokytis groti, aš gi esu savamokslis, eksperimentavau, improvizavau su tuo ką turėjau.”

Sceninius kostiumus Arma Aghara atranda važinėdamas po koncertinius turus, o temą pasirodymams kuria pagal turimus daiktus ir objektus. „Randi daiktus ir žiūri koks čia personažas gaunasi. Tada tam personažui pritaikai kažkokią istoriją.” Pasikartojimų Arma nemėgsta, tad jau „dėvėtas” vietas jis keičia į dar neištirtas koncertines erdves: „Jei ruošiu kelis performansus tame pačiame mieste, tai tada juos darau kitose miesto vietose.”

Su edukaciniu projektu „Garso architektūra” šis savotiškas garso gamybos specialistas apkeliavo mažų Lietuvos miestelių kultūros ir jaunimo centrus. Atitinkama vieta Armai padeda numatyti renginyje dalyvausiančius žmones. „Paprastai tie žmonės būna to dar nematę ir negirdėję, tad gauna visai naują įspūdį, o kaip jie tai priima – čia jau kitas klausimas. Matau žmogaus atvirumą. Jei jis atviras, tai didesnė tikimybė, kad priims tokį jam visai naują pasireiškimą.”

Raktiniai Arma Agharta žodžiai: garso gamyba, išgalvotų personažų kostiumai, animacijos kaukės, choreografiniai judesiai, vis kitos šalys, vis nauji festivaliai, vis daugiau koncertų. Galutinė šių metų stotelė – „Jazz Academy” improvizacijos erdvė.

„Manau, kad smagaus džiaugsmo gaus visi. Tai bus paskutinis metų koncertas, tad aš atiduosiu visas savo jėgas”, – šypteli Arma pridurdamas, kad jo pasirodymuose vaizdo elementai tarsi įsilieja į garso kontekstą ir tampa ne mažiau svarbūs.

Intensyvus ir hipnotizuojantis multiplikacinio šamanizmo ritualas truks 25 minutes, o iš karto po jo klausytojus iš paribių į avangardinio džiazo realybę grąžins Kęstučio Sovos, Tado Petkevičiaus-Grajausko ir Arno Mikalkėno trio „FreeFS”.

Trumpas filmukas apie Armą Aghartą