Metodų, taikytinų mokant laisvosios improvizacijos, apžvalga (I dalis)

Improvizaciniame muzikos atlikime didžiausias iššūkis suderinti soluojančio muzikanto ir instrumento laisvąsias atlikėjiškas priemones su poreikiu suformuoti ryšius su kitais ansamblio nariais ar aplinka. Daugelyje kitų muzikinių sričių tai sprendžiama pasiskirstymu rolėmis. Kiekvienas instrumentas turi savo rolę: bosinis instrumentas akcentuoja akordo primas, harmoninius centrus ir ritmą, akomponuojantis derinasi prie ritminės ir melodiją spalvinančios funkcijos, solistas atlieka pagrindinę melodiją, jos variacijas ir pan. Polifoninėje muzikoje vaidmenys tarsi ir suvienodėja, tačiau klasifikacija išlieka remiantis instrumento diapazono galimybėmis. Tokie būdai ir rolių pasiskirstymai tarsi ir sąlygoja darnią formą, struktūrą, kai kur netgi numanomas kūrinio vietas improvizacijai. 

Improvizacinėje muzikoje rolėmis nesiskirstoma – bet kuris atlikėjas gali būti atliekantis bet kurį išvardintą vaidmenį. Būtent tokia įvairiaspalvė įtampa ir  improvizatyvūs sprendimo būdai yra įdomūs ir netikėti tiek improvizuojantiems atlikėjams, tiek publikai. Atlikėjas, intuityviai reaguodamas į aplinką, gali nuolat kaitalioti inspiracinius šaltinius. Klausytojas tampa interaktyviu, dalyvaujančiu kūrybiniame procese.

IMG_0346

Geriausias pasirengimo būdas įvairiems improvizaciniams atlikimams yra solo improvizacijos tobulinimas. Tam reikalingas asmeninių įgūdžių tobulinimas, aprašytas mano sudarytoje improvizacijos dalyko mokomojoje programoje. Asmeninių įgūdžių ir solo improvizacijos tobulinimą galima įvardinti kaip pasiruošimą grupinėms improvizacijoms. Tiek kolektyvinių, tiek solo improvizacijų įgūdžiams įgauti naudojamos įvairios metodikos. Teoretikai ir praktikai atlikėjai savo darbuose išryškina šiuos metodus, kurie padeda siekti muzikinio improvizacijos tobulinimo:

Nederminė laisva solo improvizacija (Pett, 2007):

  • Kontroliuojamas labai plataus diapazono natų grojimas, sugebant įvardinti natos pavadinimą prieš ją atliekant. Atliekama “žema” – “aukšta” nata principu.
  • Kontroliuojamas tono apimties eilėgarsių grojimas, naudojant pasirinktas natų ritmines vertes: grojimas duolėmis, grojimas triolėmis, grojimas kvartolėmis ir t.t.
  • Kontroliuojamas kvartos ir kvintos apimties eilėgarsių grojimas, naudojant pasirinktas natų ritmines vertes: grojimas duolėmis, grojimas triolėmis, grojimas kvartolėmis ir t.t.
  • Įvairaus diapazono tiesiogiai susieti su grojamomis subdivizijomis improvizatyvūs grojimai, įterpiant su tomis pačiomis subdivizijomis susijusias pauzes. Jeigu subdivuojama aštuntinėmis – pauzės bus aštuntinės, jeigu triolėmis – pauzės triolinės ir t.t.
  • Kontrapunktinė improvizacija pasirinktose subdivizijose – aštuntinėse, triolėse, kvartolėse ir pan. Kada improvizuojama dviem balsais (nebūtinai vienu metu) ir vienas jų atlieka kontrapunktinę funkciją.

Grupinės improvizacijos estetiką skirstome į išorinę ir vidinę. Išorinė – improvizacijos, kaip bendro kūrinio visuma ir skambesys. Vidinė – narių santykis. Visi nariai turėtų stengtis, jog improvizuojančių muzikantų sąveikavimas būtų kuo geresnis, nepaisant priemonių, kurios yra naudojamos.

Grupinė improvizacija (Senstrom, 2008) :

  • Taikymasis prie muzikuojančių asmenybių, leistis būti provokuojamiems,  inspiracijų ieškojimas kitų atlikime ir aplinkos objektuose.
  • Atidžiai sekti kitus improvizuojančius muzikantus grojimo metu, būti pasiruošusiam kardinaliai keisti muzikines medžiagas.
  • Būti išimtinai atidiems, muzikinės informacijos atkartojimas.

Platesnės perspektyvos grupinė improvizacija (Kanellopoulous, 2007):

  • Individualių krypčių nesiliejimas į bendrą kryptį. Kiekviena individuali kryptis funkcionuoja atskirai.
  • Grupės dalijimas į dvi priešingas kryptines stovyklas. Abi šios kryptys funkcionuoja nepriklausomai viena nuo kitos.
  • Vienas atlikėjas išvysto nuosavą kryptį. Likę muzikantai vysto kitą kryptį, kuri bendra yra jiems visiems. 

Visi susitinka “Viename” (Menez, 2010):

  • Sutariamas pagrindinis muzikinis motyvinis taškas, kurį gali naudoti bet kuris kolektyve esantis atlikėjas.
  • Reaguojama į motyvą kolektyviu motyvo grojimu.
  • Motyvas naudojamas moduliuojant. Atlikėjai atlieka bendrą motyvą, tik turi teisę laisvai pasirinkti motyvo tonacijas ar diapazonus.

Notuotos muzikinės informacijos valdymas  (Hong, 2011) :

  • Valdyti notuotą informaciją retrogradiniu principu.
  • Naudoti notuotą informaciją atsitiktiniu principu.
  • Naudoti notuotą informaciją taip kaip užrašyta, kai kurias natas paverčiant tos natos ritminį vienetą atitinkančiomis pauzėmis.
  • Naudoti notuotą informaciją savarankiškos frazės kūrimui. Natų subdivizijos reikšmės nebetenka, svarbi lieka tik pati nata ir jos diapazonas. Metrinė sistema išlieka tokia pat, kaip ir notuotoje informacijoje.
  • Naudoti notuotą informaciją savarankiškos frazės kūrimui. Natų subdivizijos ir diapazonas reikšmės nebetenka, svarbi lieka tik pati nata (diapazoniniai skirtumai yra galimi). Metrinė sistema išlieka tokia pat, kaip ir notuotoje informacijoje.
  • Polimetrikos ir notuotos informacijos gretinimas. Notuota informacija naudojama kaip prieš tai aprašytame būde. Metrinės sistemos gali kisti, svarbu tik kartu atsidurti sutartame metriniame taške. Taip bus išlaikoma ir duota metrika ir formuojamos naujos metrinės struktūros.

Arnas Mikalkėnas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.