Metodų, taikytinų mokant laisvosios improvizacijos, apžvalga (II dalis)

Muzikantai negali jautriai sąveikauti, jeigu jie negirdi vienas kito. Vienas kito girdėjimui įtaką daro grojimo garsumas, instrumento tembras, aplinkos triukšmingumas ir pan. Kai nėra jokių normatyvų, dažnai susiduriama su struktūrišku garso potencialo išnaudojimu. Tam reikalingas ne tik grojimo, bet ir tylos valdymas.

Pauzių valdymas (Crook, 1991):

  • Atlikėjai groja po vieną garsą – vengtina dviejų ar daugiau atlikėjų grojamų garsų sankirta.
  • Nustatoma frazės kryptis (į viršų arba į apačią) – baigus groti nenustatyto ilgio, tačiau nustatytos krypties frazę atliekama pauzė, kurios metu kitas atlikėjas turi perimti frazę ir groti ją priešinga kryptimi, vengiant dviejų ar daugiau atlikėjų pradedamų groti frazių sankirtų.
  • Grojama “Tutti” (visi) ir kolektyviai daroma ilgos trukmės pauzė. Naudojamas kontrasto principas – frazė atliekama garsiai, pauzė – tylos momentas.
  • Visa muzika yra susijusi su vizualizacijomis. Todėl vizualūs improvizacijos organizavimo metodai, dažnai tampa išeitimi iš muzikinio vyksmo nebeturinčių situacijų.

Gestų ir sutartinių ženklų taikymas (Nyman, 2014):

  • Sutartinių gestų naudojimas apibūdinti tam tikrą muzikinį charakterį. Gestai yra rodomi pedagogo.
  • Sutartinių gestų naudojimas apibūdinti tam tikrą muzikinį charakterį. Gestai yra rodomi mokinių.
  • Interaktyvus grojimas rodant sutartinius gestus improvizacijos atlikime. Gestai yra rodomi kiekvieno norinčio pakreipti muzikinį procesą sava linkme.

IMG_4912

Kolektyvinės improvizacijos metu yra būtina vienas kito seka ir stebėjimas, pasiruošimas atsiliepti į muzikines užuominas, prisiimti atsakomybę keisti muzikines kryptis ar faktūras. Muzikantų atidumas sudaro sąlygos įvairioms muzikinėms užuominoms susijungti į vieną bendrą idėją, o mažiau pritampančioms – nunykti. Tokiais būdais ansamblio nariai išvysto vieną bendrą muzikinę kryptį.

H. Stenstrom kolektyvinės improvizacijos metodikoje formuojamos aiškios užduotys instrumento įgūdžiui gerinti (Senstrom, 2009). Ši metodika tinka plataus amžiaus diapazono mokiniams. Ji tarsi žaidimo principu pagrįsta, pabrėžianti frazuočių panašumus ir skirtumus, yra labai efektyvi ir efektinga. Laisvosios improvizacijos įgūdžių stiprinimas labai daug bendro turi su žaidimu ir jam nustatomomis taisyklėmis. Taisyklės padeda išvengti chaotiškumo, o atlikimas ugdo kūrybiškumą. Taisyklės – improvizacijos tendemas spartina įgūdžio atsiradimą ir tobulėjimą:

  • Indvidualios kryptys neįsilieja į grupės kryptį, nei tampa jai pavaldžios, tačiau išlieka ir egzistuoja nepriklausomai.
  • Vieni grupės nariai sutaria dėl vienos krypties, kiti dėl kitos, ir abi šios kryptys grupėje gyvuoja kartu (jei kolektyvas yra didelis, gali išaugti net daugiau nei dvi kryptys vienoje grupėje). 
  • Vienas muzikantas išvysto ir palaiko savo nuosavą kryptį, visi likę palaiko ir augina kitą kryptį, kuri bendra jiems visiems. Šios trys alternatyvos išsivysto, kai grupė neatranda vienos bendros krypties, nes nėra kolektyvinio susivokimo. Antrasis ir trečiasis variatai vyksta, kai grupėje kolektyvinis susivokimo yra tik iš dalies (Senstrom, 2009).

Kaip nurodo A. Pett savo analitinėje – metodinėje knygoje “Le Systeme Pedagogique” (Pett 2007), diatoniniai improvizaciniai būdai keičiami atonaliais. Metodiškai analizuojamos muzikinės formos, intervalų naudojimo būdai. Plačiai aprašomi koordinacijos įgūdžiams gerinti skirti pratimai. Šiek tiek aptariamos instrumento preperavimos technikos.  Intervalas įgauna didesnę prasmę, negu dermė, metodiškai aiškinamos frazuotės pasirinkimo galimybės ir polifonija. Įdomi sąlyga, jog improvizacija yra komponavimas esamajame laike. Tai verčia sudvejoti laisvos improvizacijos egzistencija. Suformuoti įgūdžiai tampa improvizatyviai taikomi, o ne spontaniškai kuriami. Tada dėmesys pradedamas koncentruoti į ideologinius veiksnius, istoriją, emociją. Improvizacija tampa emociška ir charakteringa.

H. Crook siūlo motyvacinius improvizacijos įgūdžius tobulinti (Crook, 2015). Pradiniame etape – tolygaus harmoninės improvizacijos ir pauzių derinys padeda geriau kontroliuoti grojamą informaciją. Rekomendacijos suvokti muzikinį laiką ir tik tada priimti improvizatyvius sprendimus taip pat pagerina atskirų muzikinių elementų derėjimą. Improvizacijos sėkmė priklauso nuo atskirų komponentų valdymo ir jų suderinamumo. Tam reikalinga komponentinius įgūdžius lavinti atskirai, nederinant vieno su kitu, ir naudoti visus kartu, ieškant bendro vardiklio – motyvo, frazės krypties, intensyvumo.

Arnas Mikalkėnas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.