Eletroakustinės muzikos istorijos apžvalga (I dalis)

Futuristų ateities meno vizija sąlygojo muzikos, kaip „garso organizacijos” idėją. Įvairių triukšmų ir aplinkų perkėlimas į skirtingas erdves – viena populiariausių „garso organizacijos” formų. Technologijos ir pramonės progresas transformavo ir tradicinį požiūrį į muzikos kalbą ir jos atlikimo priemones. Futuristinis objektų laužymas dalimis ir jų rodymas skirtinguose laikuose ir erdvėse būdingas ir šiais laikas.

Muzikinis avangardas ir elektroninės muzikos era prasidėjo XX a. antroje pusėje. Halim El Dabh „The Expression of Zaar” (1944 m.) yra vienas pirmųjų juostinės muzikos pavyzdžių. Tuometiniame Paryžiuje formavosi naujas, futurizmo inspiruotas, eksperimentinės muzikos žanras. Muzika buvo atliekama įvairių triukšmų, aplinkų ir objektų pagalba. P. Schaeffer šiai muzikai pritaikė „musique concrete” pavadinimą. 1948 m., Paryžiuje nuskambėjo pirmasis triukšmų koncertas.

P. Schaeffer ir P. Henrry „Symphonie pour un homme seul” (1950 m.) – dvylikos dalių kontrastingų nuotaikų prancūziška siuita, vaizdžiai iliustruojanti žmogaus vidinius ir išorinius pasaulius. Išskirtinis dėmesys gamtos garsams sutapo su senųjų Prancūzijos kompozitorių požiūriais. Tradiciniai kompozicijos modeliai liko nepakitę, tačiau pasikeitė pati muzikos estetika ir garso išgavimo, organizavimo ir atlikimo priemonės.

IMG_5129

XX a. viduryje Amerikoje išaugo juostinės muzikos populiarumas. Įvairių muzikinių kūrinių motyvai, akustinių instrumentų, aplinkos garsų įrašai buvo naudojami kaip kūrinio fragmentai ir efektuojami apdorojant magnetines juostas. Ši muzika dažnai įvardijama terminu „tape music”. Pradžioje „tape music” buvo labiau eksperimentinio pobūdžio, bet vėliau vis daugiau kompozitorių šį improvizacinį – kompozicinį principą pradėjo taikyti savo kūrybinėse veiklose. Amerikiečių kompozitorius J. Cage, akcentuodamas šios muzikos nenuspėjamą rezultatą, suformavo eksperimentinės muzikos apibrėžimą – „…eksperimentinė muzika – tai eksperimentinis veiksmas, kurio rezultatas yra nenuspėjamas”. J. Cage taikė ir tarpdisciplininius komponavimo metodus – karpė juostas įvairiomis geometrinėmis figūromis, klijavo juostas rato principu, taip išgaudamas nuolat besikartojanti motyvą. Šis metodas dabar vadinamas „loops” , plačiai naudojamas ir populiariojoje muzikinėje kultūroje.

Otto Luening ir Vladimir Ussachevsky 1952 m. Niujorko meno galerijoje pristatė kūrinį fleitai ir magnetofono juostai „Fantasy in Space”. O. Luening įrašė fleitos partijas, taip suformuodamas fleitų kvartetą. Partija įrašyta pakankamai tonaliai ir gali būti lengvai transkribuojama. Atlikėjas gali manipuliuoti fleitų partijų semplais. Šioje kompozicijoje derinamos improvizacinės ir kompozicinės priemonės lemia formalią kūrinio struktūrą. Įraše girdima trijų dalių struktūra su introdukcija ir codetta, tačiau kūrinio trukmė gali kisti ir yra dalinai priklausoma nuo atlikėjo.

Arnas Mikalkėnas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.