Arnas Mikalkėnas su šiuolaikine muzika ir laisvojo džiazo kultūra susipažino dar studijų laikais. Būrelis tuometinių J. Gruodžio konservatorijos studentų, įkvėpti Cecil Talor albumo „Legba Crossing” pionieriškų idėjų, suorganizavo koncertą ir už tai nuo vadovybės gavo pylos. Šiandien A. Mikalkėnas džiaugiasi, kad improvizacinė muzika, kaip šiuolaikinės ir džiazo muzikos samplaika, tampa įdomi vis didesniam būriui jaunosios kartos menininkų, kurie turi laisvę kurti ir atrasti vis kitokias muzikos meno formas. Tą patvirtino ir sausio 23 d. Kauno menininkų namuose įvykusios improvizacinės muzikos dirbtuvės, ne vien tik simboliškai tapusios „Kaunas 2022” trilogijos „Sukilimas” dalimi. 

Esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos specializacijos lektorius. Ar seniai sukurta improvizacinės muzikos mokymo metodika?

Improvizacija muzikoje egzistuoja tiek pat, kiek ir pati muzika. Vieninga šiuolaikinės laisvosios improvizacijos atlikimo metodika neegzistuoja, kadangi tai yra abstrakti muzikos meno forma ir priklauso nuo ją atliekančių asmenų. Talino muzikos ir teatro akademijos profesorius Anto Pett yra parengęs laisvosios improvizacijos metodiką, skirtą labiau klasikiniams atlikėjams, J. Stevens, S. Lacy, D. Bailey siūlo improvizuoti naudojant komunikacijos metodus. J. Zorn, B. Morris kolektyvinėse improvizacijose dažnai pasitelkia tam tikrus ženklinimus. Manau, kad improvizacinė muzika yra komponavimas realiu laiku, todėl galima taikyti ir šiuolaikinius komponavimo metodus, žinoma, ne taip preciziškai, kaip komponuojant.

Ar improvizavimo galima išmokti ar visgi tam reikalingi tam tikri gebėjimai? Ar apskritai galima išmokti dalykų, kurie atrodo spontaniški?

Be abejo, reikia mokytis muzikos kalbos arba, kitaip tariant, mokytis organizuoti garsus. Dažnai kyla pavojus pradėti jausti ką groji, o derėtų atvirkščiai – groti, ką jauti. Improvizatoriui reikalingas nepriekaištingas savo instrumento valdymas, individuali muzikinė kalba, atvirumas kitokioms muzikinėms patirtimis ir, be abejonės, organizaciniai gebėjimai. Visa tai reikia lavinti individualiai.

Kaip kilo mintis suorganizuoti improvizacinės muzikos dirbtuves per „Kaunas 2022” renginių atidarymo programą?

„Kaunas 2022” komandai pasiūlius parengti projektą, nekilo dvejonių. Pasitarus su kolegomis Kristupu Giku ir Mindaugu Apulskiu nutarėme, kad šios dirbtuvės pagerintų ne tik atlikėjų improvizacinius įgūdžius, bet ir sustiprintų Kauno kultūrinės bendruomenės komunikaciją. Taip pat tai puikiai tiko su pagrindine „Kaunas 2022” komandos siūloma „Sukilimo” idėja.

Kaip vertinate ką tik praėjusį renginį, dalyvių skaičių, jų aktyvumą ir kūrybiškumą?

Tiek aš, tiek kolegos labai džiaugėmės dalyvių gausa, bet svarbiau, jog visi dalyviai buvo aktyvūs. Šiuo atveju aktyvumas buvo svarbiausia dalis, nes kūrybiškumas geriausiai ugdosi per komunikaciją. Buvo labai įdomu stebėti dalyvių siūlomas išraiškos priemones, rodomą žingeidumą ir pozityvumą. Dažnu atveju tokio tipo dirbtuvės prikviečia ir skeptiškai nusiteikusių dalyvių. Mūsų atveju visiškai to nebuvo ir visa mūsų komanda liko maloniai nustebusi ir laiminga. 

Ką improvizacinės muzikos dirbtuvės duoda atlikėjui ir ką – klausytojui? Kodėl, Jūsų nuomone,  jos yra svarbios?

Kristupo Giko duotos užduotys, susijusios su aplinkos klausymu, buvo labai naudingos ne tik muzikine prasme. Dažnu atveju garsų gausoje nesugebame orientuotis aplinkoje. Tai buvo tarsi sugrįžimas prie žmogaus pamatinių instinktų. Taip pat Mindaugo Apulskio siūlomi komunikaciniai pratimai leido žmonėms ne tik patirti muzikos kūrimo procesą, tačiau ir elementariai susipažinti per muziką. Manau, kad po šių dirbtuvių susikurs ne vienas naujas muzikinis kolektyvas. Taip pat buvo naudinga atlikti tam tikrus empirinius eksperimentus, kaip veikia tam tikros siūlomos muzikos atlikimo priemonės, pritaikyti eksperimento metodą. Manau, kad gautus rezultatus bus galima aprašyti ir moksliniuose, su improvizacinės muzikos metodikų apžvalgomis susijusiuose straipsniuose ar darbuose.

Verta paminėti, kad šios dirbtuvės savo nuotaika priminė, kad Kaunas visada buvo kultūriškai judrus ir aktyvus miestas. Nuoširdžiai tikiu, kad tapimas Europos kultūros sostine Kaunui paliks daug nenutrūkstančių kultūrinių projektų.

Į „Kaunas 2022” atidarymo savaitgalio improvizacinės muzikos dirbtuves susirinko ne tik daug aktyvių, kokiu nors muzikos instrumentu grojančių dalyvių, bet ir pasyvių stebėtojų. Didžioji jų dalis kantriai išbuvo iki pat dirbtuvių pabaigos. Ar tai rodo susidomėjimo improvizacine muzika augimą Lietuvoje?

Susidomėjimo improvizacine muzika augimas ryškiai pastebimas per pastaruosius penkerius metus. Galbūt tai yra susiję, jog šiuolaikinės laisvosios improvizacijos dėstymas yra įtraukiamas į LMTA ir Kaune įsikūrusios „Jazz Academy” programas. Nors, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, aktyvus susidomėjimas improvizacine muzika siekia net 7-tą praeito amžiaus dešimtmetį. Verta paminėti V. Ganelino, V. Čekasino, V. Tarasovo nuopelnus, taip pat ir vėlesnės kartos – P. Vyšniausko, J. Milašiaus, D. Naujokaičio ir kt. – svarbą.

Ar planuojate daryti panašaus pobūdžio renginius ateityje? Gal dairotės naujų, geografiškai nuo Kauno nutolusių vietų?

Tikrai taip. Kaip ir minėjau, tikiuosi, kad tapimas Europos kultūros sostine Kaunui atvers galimybes ne tik rengti renginius 2022 metų laikotarpiu, bet atsiras ir renginių tęstinumas. Jau dabar su kolegomis svarstome apie dirbtuves regionuose. Aišku kol kas viskas yra dar tik pradinėje stadijoje, tačiau tikrai tai įgyvendinsime.

Trumpas Jūsų patarimas pradedantiems muzikos improvizatoriams – ko reikėtų nedaryti?

Visų pirma tai, kad pradedantieji improvizatoriai nustotų klausytis muzikos iš „muzikinio skonio” pozicijos. „Muzikinis skonis” labai subjektyvus. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti mėgiamo muzikinio stiliaus ar kūrėjo, tačiau privalu išmokti klausytis muzikos plačiau. Tai atvers duris ne tik muzikinei tolerancijai, bet ir padės ateityje lengviau suformuoti savitą muzikinę kalbą.