Septintajame XX-ojo amžiaus dešimtmetyje susiformavo laisvosios improvizacijos (angl. Free improvisation) žanras. Nors nėra lengva nustatyti tikslaus šio žanro pradžios taško, tačiau didžiąja dalimi jo šaknimis yra laikomas tuo metu Amerikoje įsisiūbavęs Free Jazz muzikos žanras, taip pat A. Schoenbergo atonali muzika, A. Weberno serializmas, Johno Cage’o ir Earle Browno (1926-2002) eksperimentinės kompozicijos. Viena svarbiausių šio žanro figūrų britų gitaristas Derekas Bailey’is (1930-2005) tvirtina, jog laisvoji improvizacija turėtų būti ankstyviausias muzikinis stilius, kadangi „pirmasis žmogaus muzikinis performansas galėjo būti tik pati tikriausia laisva improvizacija” (Cox, 2004, p. 29).
Šio žanro pionieriais laikomi saksofonininkai Anthony Braxtonas, Evanas Parkeris (1944), kontrabosininkas Barry Guy‘us (1947) bei The Art Ensemble of Chicago. Tai žanras nevaržomas jokių konkrečių atlikimo taisyklių ar iš anksto numatytų muzikos konstravimo būdų. Dažnu atveju tai yra atonali muzika, kurioje harmonija nebėra tiek svarbi kiek svarbi yra sukuriama garsinė atmosfera arba neįprastų sąskambių raiška, daug dėmesio skiriama garso tembrams, intervalams bei ritmui. Derek Bailey savo knygoje teigia, jog laisvosios improvizacijos charakteristika yra įsteigiama tik atlikėjo muzikinio individualumo dėka: „Įvairovė yra tikriausia šio žanro charakteristika” (1993, p. 102) . Ir nors jai atlikti nėra būtini tam tikri muzikiniai pagrindai kaip klasikinės muzikos atlikimo technika ar džiazo teorija tačiau ją atliekant yra svarbu mokėti formuoti muzikines mintis bei raiškiai perteikti subjektyviai jaučiamą muziką. Tam yra būtinas gebėjimas išgirsti aplinką, kūrybiškumas, greitas reagavimas į aplinkoje vykstančius garso niuansus, konstruktyvus bendros kūrinio formos išlaikymas bei atvirumas neįprastoms muzikinėms idėjoms.
Dažniausiai prieš pradedant groti laisvąją improvizaciją atlikėjai būna įgavę muzikinį klasikinės, džiazo, folk ar kito žanro išsilavinimą, todėl ateina su tam tikru bagažu žinių, kurias gali pritaikyti improvizuojant. Tai yra vienas įdomiausių šios muzikos aspektų – skirtingų patirčių muzikantai, grodami kartu prieina labai įdomius muzikinius kompromisus, inspiruojami vieni kitų jie atranda specifinius muzikos skambesius, žanrų junginius bei formas. Tokiu būdu atlikėjai susipažįsta su kitų žanrų specifikomis ar kompozicinėmis priemonėmis.
Vieni ryškiausių tokio bendradarbiavimo pavyzdžių yra Ennio Morricone (1928) – italų kilmės kompozitorius, dirigentas bei trimitininkas – buvo vienas iš laisvosios improvizacijos ansamblio Gruppo D’Improvvisazione Nuova Consonanza narių, tuo tarpu džiazo atlikėjas Johnas Zornas kūrė pripažintus orkestrinius, kamerinius kūrinius bei styginių kvartetus, o Anthony Braxtonas susižavėjo operos žanru, ko pasekoje pradėjo kurti didijį dvylikos operų ciklą Trillium. Didieji šiuolaikinės muzikos kompozitoriai Karlheinzas Stockhausenas, Henris Cowellas (1897-1965), La Monte Youngas (1935), Earle Brownas, kaikuriuose savo kūriniuose taip pat leido ar net reikalavo atlikėjų improvizuoti arba kūrė grafines notacijas. Vienas garsesnių aleatorinės muzikos pavyzdžių yra K. Stockhauseno Prozession, kurio atlikimui muzikantai turi laisvę pasirinkti muzikinį motyvą iš kitų kompozitoriaus kūrinių ir jį naudoti bei varijuoti viso kūrinio metu, partitūroje sekant tik du ženklus: + (pridėti) ir – (atimti).
Laisvoji improvizacija yra nuolat besiformuojantis žanras, kadangi yra atviras visiems muzikiniams stiliams ir savo apraiškose galintis apjungti elementus iš tokių skirtingų muzikos sferų kaip minimalizmas, elektroakustinė muzika, skaitmeninė garso praktika ar noise rock. Nors laisvoji improvizacija remiasi tais pačiais sudedamaisiais muzikos komponentais (ritmas, melodija, harmonija, išraiška) kaip ir kiti žanrai, tačiau jų naudojimas muzikoje skiriasi ir nėra niekaip suvaržytas. Taip pat čia nėra jokios instrumentų hierarchijos, kuri egzistuoja džiazo ir klasikinėje muzikoje, visi instrumentai yra svarbūs ir įdomūs tiek, kiek gerai jie yra panaudojami muzikiniame kontekste.
Laisvąją improvizaciją gali būti sudėtinga vertinti dėl jos neapibrėžtumo, čia nėra tokių aiškių kriterijų, tačiau labiausiai kreipiamas dėmesys į muzikinę išraišką, jos atlikimo kokybę, jos interaktyvumą, į efektyvumą idėjos atžvilgiu. Improvizuojant užrašytos temos pagrindu vertinama ir temos išpildymas perspektyvoje bei interpretacija, taip pat atsižvelgiama ir į abstraktesnius ar subjektyvesnius veiksnius, atlikėjo skleidžiamą energiją, atlikėjo monologą klausytojui arba atliekamos muzikos sukeliamą poveikį. Nors tai yra sunkiai vertinamas muzikinis stilius, tačiau yra tam tikri kriterijai ar net pasirinktinos taisyklės, klišės. Pvz.: Improvizuojant dviem ar daugiau atlikėjų jie turi būti kontakte vienas su kitu savo pasirinktais metodais, interaktyviai arba pasyviai.
Vienas šio žanro pradininkų saksofonininkas Evan Parkeris viename savo interviu teigia, jog pagrindinis šio žanro paradoksas yra tas, jog jį atliekant nereikėtų priklausyti nuo muzikinės medžiagos vyraujančios galvoje, tačiau neturint nieko užfiksuoto galvoje nėra ir atspirties taško, taigi kuo daugiau kontrolės atlikėjas turi – tuo laisvesnis muzikoje jis yra. Laisvojoje improvizacijoje svarbus yra ir eksperimentavimas neliekant vien savo „išmoktose” išraiškos priemonėse, ieškant dar neatrastų garso išraiškos formų. Tam dažnai pasitelkiamos išplėstinės atlikimo technikos (angl. Extended techniques), kurios praturtina muzikos garsyną. Šio žanro rėmuose išplėstinės technikos traktuojamos ne kaip šalutinis garso išgavimo būdas, tačiau kaip platus garsinės išraiškos laukas ir įrankis įgyvendinti muzikinę idėją.
Anthony Braxtonas turėjo savo motyvus kodėl vien improvizuota muzika nėra tokia efektyvi muzikos evoliucijos prasme: „Netikiu, jog egzistencinė anarchija galėtų būti aukščiausias muzikinis kontekstas. Improvizacijoje svarbu tai, jog ji padeda pažinti savo natūrą ir ją išvystyti, tačiau be struktūrinio kriterijaus gali nebūti bendros idėjos ansamblyje bei konstruktyvios muzikinės evoliucijos.” (Lock p.237) Tačiau savo kūryboje laisvąją improvizaciją jis pakėlė į dar aukštesnį lygį, kuriame struktūrinių elementų supratimas bei pritaikymas atlikimo praktikoje tapo svarbia improvizacijos išpildymo sąlyga.
Kristupas Gikas
Jazz Academy 