Improvizacinė muzika

Formuojantis naujoms europinėms improvizacinės muzikos sritims, atsiranda poreikis sistemizuotam improvizacinės muzikos mokslui. Tam reikalingi ne tik teoriniai laisvosios improvizacijos apibrėžimai, bet ir dėstymo metodikos.  

Laisvoji improvizacija yra abstrakti muzikos atlikimo forma. Gana sudėtinga nustatyti vertinimo kriterijus, suformuoti estetiką. Dažniausiai ji vertinama “muzikinio skonio” požiūriu.  Analizuojant istoriškai ir vertinant muzikos transformacijas, galime ižvelgti akademinės muzikos įtakas. 

Tiek muzikos mokyklose, konservatorijose, tiek ir muzikos akademijose trūksta improvizacinių įgūdžių formavimo mokomųjų dalykų. Dažnai ši disciplina išvis neįtraukiama į studijų programas (išskyrus džiazo atlikėjus). 

Kadangi muzikos mokymas yra labai individualus, mokymosi būdai dažnai pasirenkami pačių mokinių. Muzikos improvizacija yra viena kūrybinės raiškos formų. Pagrindinė mokymosi kryptis – asmeniškai išgyventi kūrybinį procesą. Mokinys turi būti aktyvus, reflektuojantis, tuo pačiu keliantis aukštus reikalavimus pedagogui. 

Apie laisvosios improvizacijos fenomeną rašė ir ją tyrinėjo E. Nyman (2014), H. Stenstrom (2008). Pianistas A. Pett savo metodinėje knygoje “Le Systeme Pedagogique” (2007) derina skirtingas mokymo ir mokymosi patirtis, D. Bailey (1993) –  nagrinėja psichologinius improvizacinius aspektus; H. Crook (1991) – derminius, akordinius garsų panaudojimus, R. Scott (2014) – šiuolaikinės improvizacinės muzikos raidą ir apžvelgia mokymo metodus. Šiame darbe vadovautasi veiklos tobulinimo tyrimo, suklestėjusio XX a. viduryje, metodika. Galime įžvelgti J. A. Komenskio darbuose tai, kas vėliau buvo išplėtota XX a. edukologų darbuose. 

IMG_0405

Įdomu stebėti kaip, kažkada suformuoti J. A. Komenskio uždaviniai transformuojasi, taikomi skirtingose specializacijose. Nepaisant pakitusių visuomeninių vertybinių normų, protinio lavinimo, savęs ir aplinkos pažinimo, uždaviniai nesumažėjo, yra aktualūs.

Veiklos tyrimas – tai tyrimas dalyvaujant. Veiklos tyrimų pradžia siejama su socialinės psichologijos atstovo K. Lewin darbais. Tyrimo dalyviai žino tyrimo tikslus ir eigą: tyrinėtojas yra aktyvus dalyvis, socialiai interaktyvus su tiriamosiomis aplinkomis ir tiriamaisiais objektais.

Veiklos tyrimo metodikos yra taikomos ir bendruomenės vystymo, kituose socialiniuose kontekstuose, sudarant alternatyvą sudėtingiems kitiems tyrimų būdams. Veiklos tyrimo metodai aktyviai taikomi švietimo sistemoje – L. Stenhouse (1988) Didžiojoje Britanijoje, S. Kemmis ir R. McTaggart (1988) Australijoje, H. Altrichter (1989) Vokietijoje. Mokytojo, kaip mokslininko sąvoka, tyrimo, orientuoto į kasdieninę praktiką, problemų paieškos, vienijo šių tyrinėtojų darbus.

Arnas Mikalkėnas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.